Pagailo Enyos? Tuomet išmeskite piratinius „Windows“!

Jeigu būčiau humoristinės laidos tekstų rašytoja, pradėčiau praėjusios savaitės įvykių apžvalgą siužetu, pavadintu ,,Aštriadančiai lietuviai iš vaiduoklių saugomos Airijos pilies rūsio ištraukė voratinkliais apkibusią paslaptingą dainininkę Enyą“.

Daugiau nuotraukų (1)

Monika Bončkutė

Nov 25, 2013, 4:27 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 4:07 AM

Paprastai interviu nedalijanti dainininkė per savo vadybininką perdavė grūmojimus prieštaringo ,,Enya Christmas Show“ renginio organizatoriams, o Lietuvoje gyvenantiems gerbėjams palinkėjo taikių Kalėdų. Atlikėja tvirtina apstulbusi, kai sužinojo apie Vilniuje rengiamą jos dainų koncertą ir jo reklamos būdus.

Ech, tie naivūs Vakarų Europiečiai... Negali gyventi kaip normalūs žmonės. Žmonių teisės, gyvūnų teisės, autorių teisės... vis prisigalvoja visokių niekniekių. Tikiuosi, kad Enyos aplinkoje atsiras bent vienas žodžių į vatą nevyniojantis Rytų Europos ekspertas ir paaiškins, kaip mąsto tipiškas mūsų šalies gyventojas ir kaip pramogų verslas veikia Lietuvoje, Rusijoje ir joms giminingose Azijos šalyse.

Po tokios istorijos pamokos Enya, ko gero, investuotų dar porą milijonų į savo pilies apsaugą, sugrįžtų atgal į rūsį naujų hitų verpti ir daugiau nebemėgintų kabinėtis prie lietuvių. Patikėkit, mokyti lietuvius apie autorines teises – tuščias laiko švaistymas, ponia Eithne Ni Bhraonain.

Pirmiausia — be jokios ironijos — būtina pastebėti, kad Lietuvos gyventojai yra verslūs žmonės.

Ne visi, žinoma, bet pakankamai nemažai, kad būtų galima pagal jų veiksmus daryti platesnius apibendrinimus. Nuo senų senovės kas meškų kailiais prekiavo, kas stumbrus medžiojo, kas degtinę iš vienos sovietinės respublikos į kitą gabeno, kas tortus kepė, kas varžtus ir darbines aprangas iš kolūkio vogė, kas automobilius iš Vokietijos upių graibė. Taip ir išgyvenome iki XXI amžiaus.

Tuomet etninės lietuvių gentys susidūrė su iki tol už Geležinės Uždangos gyvenusiais svetimtaučiais, kuriems būdingi visai kiti papročiai. Tarp pačių didžiausių keistenybių, tie svetimtaučiai linkę mokėti pinigus už muziką ir filmus, prašinėti visokių licencijų kai tik kas užsimano viešai kokią svetimos genties dainušką užtraukti ir netgi pirkti kompiuterių programas. Tai lietuviams nei suvokiama, nei priimtina.

Tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

Šiaip ar taip, Lietuva – tai šalis kurioje netrūksta kontrabandines cigaretes rūkančių, kontrabandinę degtinę geriančių ir kontrabandinį benziną į automobilius pilančių piliečių. Jokiu būdu nemėginu sakyti, kad esame kažkokie išskirtiniai pasaulio kontekste.

Mūsų piratavimas – tai lašas jūroje, palyginus su tuo, kas vyksta Azijoje. Kita vertus, kaip Europos Sąjungos nariai, galbūt ir turėtume būti truputėlį arčiau vakarietiško autorinių teisių supratimo.

Žinia, tikėtis, kad toli nuo sostinės prabangių parduotuvių vitrinų gyvenantis paauglys mokės visą kainą už užsienietiškos muzikos albumą – naivu. Neturiu sociologiniais tyrimais pagrįstų duomenų, kiek tos pačios Enyos gerbėjų mūsų šalyje yra įsigiję jos įrašus legaliai, bet spėju, kad ne daugiau kaip 30 proc.

Dabar perkelkime lietuviškojo verslumo ypatumus į pramogų verslą. Mūsų pramogų verslas pasižymi dviem išskirtinėmis savybėmis – jis egzistuoja ribotų resursų ir riboto talento terpėje. Taip, Lietuvoje esama savitų ir neblogų dainuojamosios poezijos atlikėjų, viena kita dėmesio verta alternatyvios muzikos grupė. Dar yra Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis. Bet jie – graži išimtis, o ne taisyklė. Be to, nė vienas jų negimė Lietuvoje.

Išskyrus tuos vienetinius atvejus, pas mus nėra nė vieno pasaulinio lygio popatlikėjo, kuris būtų vertas groti ,,Siemens“ arenoje. Nė vieno.

Nemokame daryti šou. Lietuvos popmuzikantai — tai nuobodūs vaikinai ir pusnuogės sekso darbininkių aprangą dėvinčios merginos. Apskritai mūsų dainininkai arba susikaustę, arba elgiasi kaip aktoriai, maždaug, ,,aš vaidinu scenos žvaigždę, jeigu atitinkamai maivysiuos ir imituosiu britų ar amerikiečių popdainininkus, tai mane palaikys vienu iš jų“.

Nežinau, ar čia kaltas šiaurietiškas temperamentas (švedai vis dėlto turėjo ABBA) ar istorinės aplinkybės ar tiesiog tas faktas, kad esame maža šalis, bet popsas ir pompastiški šou – ne lietuvių žanras. Pakenčiami šio žanro kūriniai yra arba vadinamieji ,,koveriai“, arba begėdiškos užsienietiškų melodijų kopijos (pirštais, kaip sakoma, nerodysim). Visas likęs lietuviškas popsas skamba tarsi būtų trečias rusiško popso brolis kvailelis.

Kokybiškos prekės nebuvimas, aišku, neatbaido visokiausių perpardavinėtojų ir vadybininkų nuo mėginimo turimą prekę iškišti kaip gerą daiktą. Taip ir atsiranda tokie koncertai kaip ,,Enya Christmas Show“.

Nereikia stebėtis jų organizatorių įžūlumu. Organizatoriai juk ne iš kitos planetos. Jie gyvena kartu su tais, kurie neturi (arba ir nenori) už ką mokėti už muzikinius kūrinius, filmus, ir kitus autorinių teisių saugomus produktus. Įdomu kiek iš tų besipiktinančių sąžiningai moka už suvartojamą muziką ir ar gali pasididžiuoti legalia kompiuterių operacine sistema bei kitomis kompiuterinėmis programomis?

Aplinka reiškia daug ką. Pažįstu keletą Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, kurie atvyke garsiai piktinosi lietuvių pomėgiu piratauti, bet pagyvenę metus kitus, namo išvyksta su lagaminais vogtų muzikos įrašų ir kompiuteriu, pilnu vogtų programų.

Lietuva, mieloji Enya, yra per maža, per skurdi, per daug pratusi prie rytietiškų verslo metodų ir paprasčiausio išgyvenimo. O jums, tautiečiai, nėra ko čia piktintis, kad ir vėl apsijuokėme prieš Europą. Užuot burbėję, išsiinstaliuokit piratinius „Windows“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.