Ta įmitusi mergina – tai mūsų brangi tėvynė, o kaimas kryžkelėje – jos netolima praeitis, kuri dabartį tebevaldo kur kas stipriau, nei įstengiame suvokti. Iš provincijos į miestus kadaise suvaryti lietuviai atsitempė ir tradicijas. Paskui pristatė dangoraižių, nutiesė aplinkkelių. Plyta po plytos, maksima po maksimos, ir fasadas jau visai įtikinamai mėgdžioja tikrą miestą. Bet kas slypi už jo?
Ogi tas pats įtarus, gaižus, linkęs į savigraužą mužikas. Tačiau įdomiausias šio uždaro ir nerangaus naujai iškepto miestiečio bruožas – chroniškas nesugebėjimas išreikšti nei minčių, nei jausmų.
Sermėga, aišku, jau nauja, bet jos nešiotojas – taigi tas pats. Todėl automobilio klasė, gyvenamo būsto plotas, turimų įmonių ir valdomų akcijų kiekis čia nieko pakeisti negali. Jis jau nebemūvi baltų kojinių, o raudonus privatizacijos epochos švarkus yra pakeitę „Brioni“ kostiumai. Bet iš kišenių vis dar kyšo žagrės rankena. Tai – vis dar viensėdžio žmogus, nublokštas į miestą, kur tapo nauja rūšimi – agrovilniečiu.
„Tai ir puiku! – sušuks referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams skalikai ir skalūnų fronto kareiviai – mūsų gilios šaknys ir mes jas toliau jas tyliai knisam“. Neketinu su jais ginčytis, tegu kriuksi ir kapstosi. Juk kitaip kol kas ir neįmanoma, nes tikras lietuvis niekada nebuvo ir sielos gelmėse vis dar nėra miesto žmogus.
Kai kitos tautos kūrėsi miestuose, steigė dirbtuves ir manufaktūras, mūsų protėviai vis dar arė, sėjo, akėjo. Vilniuje dar prieš 100 metų lietuvių buvo vos saujelė. Esminiai daugumos poreikiai buvo apsitverti valdas nuo atėjūnų apsirūpinti ištekliais žiemai. Kokie dar ten mokslai, menai ir visuomeniškumai.
Iš tų laikų išlikęs visuotinis troškimas gyventi nuosavame name su tvora ir nenoras pažvelgti kiek toliau už jos. Iš tų laikų - viešų (suprask, niekieno) objektų niokojimas, socialinis pasyvumas. Taip – pat chrestomatinis J.Baltušio pagarbinto kumečio Juzos mykimas, kai žodžius reikia tarti aiškiai ir įtaigiai.
„Skalsu kalbos“, - tik tiek iš savo galingos krūtinės išspausdavo tas darbštus ir geras, tačiau nelaimingam būviui genetiškai užprogramuotas kaimo bernas Juza, kai reikėjo šaukti „Aš tave myliu! arba „Eik tu po velnių!“ Kaimai ištuštėjo, bet mažakalbis smetoniškos Lietuvos Juza niekur neprapuolė, jis čia, su mumis, mumyse. Žmogus iš dūminės pirkios persikėlė į A klasės biurą, kartais net gali pasirodyti, kad tai – tikras XXI a. miestietis. Bet tai – tik nevikrus akių dūmimas.
Kur buvo „Vilniaus prekybos“ vyriausiasis Juza, kai reikėjo išeiti prieš sukrėstus, nirštančius latvius ir kalbėti taip, kaip kalba tikras lyderis? Ką svarstė apie viską jau pagalvojusi „Maxima“, prieš paleisdama į spaudos konferenciją kitą iškalbos gigantą, kuris vos keliais nevykusiais žodžiais krizę pavertė tikra viešųjų ryšių katastrofa?
Tupykloje minios užklupto agrovilniečio sutrikimas? Ne, tai – žymiai blogiau. Tai – buko sodiečio, kurį po amžius trukusio būriško egzistavimo užgriuvo turtai ir neribotos galimybės, drama. Tie, kurie buvo niekas, XX a. pabaigoje staiga tapo viskuo. Jie suprato visa tai gali taip pat greitai baigtis, todėl veikė greitai, drąsiai plačiais mostais. Dabar šis mąstymas jau paslėptas po euroremonto, socialinės atsakomybės ir labdaros glaistu, bet arogancija niekur nedingo. Kaip ir iškreiptas aplinkos suvokimas, visagalio valdovo sindromas, išsikerojęs nuo verslo apačių iki politinių viršūnių.
Feodalinės kunigaikštystės valdovo požiūris, apie kurį Vakaruose vaikai sužino iš istorijos vadovėlių, mūsų valstybėje – vis dar kasdienis reiškinys. Daug ką čia darome gerai, visuomenė keičiasi, tačiau kitokiems santykiams susiklostyti paprasčiausiai turėjome per mažai laiko.
XX a. pradžioje Misūrio valstijos miestelyje gyveno berniukas vadu Dale‘as. Jo tėvas buvo toks amerikietiška Juza – tyliai lenkė nugarą ir kapstėsi ūkyje, nesugebėdamas iš skurdo išplėšti šeimos.
Bet Dale‘as buvo kitoks, jis norėjo gyventi kitaip. Kartą išvydęs kalbėtojų mokyklos skautą, užsidegė idėja išmokti rėžti kalbas, o po ilgų studijų, išmėginimų ir pasisakymų nuo bačkos aikštėse tapo tuo, kuris iki šiol minimas visame pasaulyje. Sugebėjimą šnekėti pavertęs galingu verslo ir politikos kovos ginklu, D.Carnegie pakeitė milijonų gyvenimus.
Šis žmogus buvo vienas tų, kurie Ameriką atvedė į kultūrinio ir visuomeninio virsmo tašką. Kažkur koordinačių sistemoje panašaus taško link judame ir mes, nes kiekviena tokia krizė – tarsi nauja rodyklė, kreipianti Lietuvą tolyn nuo dulkėto, tamsaus ir nevalyvo viensėdžio. Juza mokosi kalbėti.
