Penktadienį Rusų dramos teatras parodė premjerą – J.Vaitkaus režisuotą „Eugenijų Oneginą“ pagal Aleksandro Puškino eiliuotą romaną.
Nelaukime iš J.Vaitkaus melodramatiškos istorijos apie lyrišką Tatjaną ir ją atstūmusį, o vėliau praregėjusį Eugenijų! Šiam režisieriui rūpi visuomenės ydos, o ne meilės istorijėlės!
Baltieji pradeda ir laimi
Įvairiaspalvėje personažų minioje bolavo keturios statulos, kurių siluetai priminė politikos figūras – pirmąjį Rusijos imperatorių Petrą I, Europos nukariautoją Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą, bolševikų partijos lyderį Vladimirą Leniną, diktatorių Josifą Staliną.
Artūro Šimonio abstrakčioje dekoracijoje virš scenos blyksėjo dvi veidrodinės lygiagretės, kuriose per vaidinimą atsispindi scenos veiksmo fragmentai. Spektaklio pradžioje jos kybo žemai, tarytum atskiria aną pasaulį nuo šio, sulaiko praeities šmėklas.
Bet šmėklos prasiveržė į avansceną, kad kartu su Eugenijumi Oneginu pakartotų Autoriaus (Aleksandras Agarkovas) ištartas „Eugenijaus Onegino“ pirmojo skyriaus eilutes, tapusias aforizmu: „Tas, kas gyveno, kas galvojo, /Negal neniekinti žmonių.“ (Antano Venclovos vertimas)
Tą mintį kartojo visi baltieji veikėjai atskirai, kiekvienas savaip. Nekilo abejonių dėl jų tapatybės ir nuostatų. Šitaip režisierius sugretino nuobodžiaujantį, viską niekinantį literatūrinį herojų su politiniais diktatoriais. Su lyderiais, kurių puikybė ir panieka žmogui pareikalavo daugybės aukų.
Vėliau baltieji bus tiesiog nebyli masuotės dalis. Jie arba stovės ant savo postamentų, arba šoks lygiai su visais aukštuomenės puotų dalyviais. Ir tik finale išeis į priekį vėl solidarizuotis su Eugenijumi Oneginu.
Oneginas ir asociacijos
Ukrainiečių aktorius Grigorijus Gladijus, pirmose dviejose premjerose vaidinantis Eugenijų Oneginą, ir laikysena, ir įvaizdžiu šiek tiek priminė Algirdo Kaušpėdo sukurtą „Anties“ koncertų personažą. Groteskiškas baisuoklis, tik be grėsmingumo.
Jis kalbėjo nenatūraliu kriokiančiu balsu (koncepcija? repeticijų nuovargis?). Jo mimika buvo perdėta, judesiai stilizuoti, veidas išbalintas (ryšys su minėtomis statulomis?).
O kadangi jis dar mūvėjo pirštines, atmintis šį Oneginą ėmė bemat gretinti su neseniai kine matytais Jimo Jarmusho vampyrais, net jei nei aktorius, nei režisierius, nei kostiumų kūrėja Daiva Samajauskaitė tokių asociacijų neturėjo.
Ar turėtų kokias nors asociacijas kelti violetinis Onegino švarkas? Palieku šią mįslę tokių temų mėgėjams.
Oneginas per tris vaidinimo valandas nesikeitė – štai ką svarbiau pastebėti. Ar jis megztų draugystę su jaunučiu spurdančiu Lenskiu, ar pamokslautų Tatjanai, gavęs jos laišką, ar finale maldautų (krioktų) meilės, apsikabinęs Tatjanos kojas, – jis buvo toks pat.
Lyg matytum premjerinį vaidmens karkasą, kuris dar laukia, kad jį pripildytų gyvybės. Nors, kužda spektaklio provokuojamos prasmės, kam gi būsimai statulai – būsimam lyderiui, diktatoriui, imperatoriui – gyvybė? Pakanka nuožmumo.
Gašlių instinktų tarnas
Reikšmingas vaidmuo šiame spektaklyje suteiktas Onegino šešėliui, vardu Gijomas.
Jį vaidinantis Valentinas Novopolskis buvo aprengtas erotiškais drabužiais: violetinio atlaso chalatėliu, blizgiais aukštais batais, pereinančiais į blizgius šortus.
Ir pirštinės blizgėjo. Ir dantys – auksiniai. Rausvas raištis ant nosies. Moteriškos manieros, ypač kai Gijomas pamaiviškai skaitė Oneginui Tatjanos laišką, rašytą krauju.
Vaidmenų sąrašas teigia, kad Gijomas – Onegino tarnas. O iš tiesų? Spektaklyje yra užuominų į perversišką Onegino ir Gijomo ryšį, jų tarpusavio priklausomybę, net Gijomo diktatą.
Tai buvo daugiausia nebylus, bet V.Novopolskio dėka labai išraiškingas personažas. Gyvas gašlių instinktų įsikūnijimas.
Spektaklio finalas priklausė jam, užplėšiančiam dainą pagal A.Puškino „Onegino“ posmą, irgi tapusį aforizmu. Šįkart – apie lygiavimąsi į „napoleonus“.
Štai to posmo vertimas pagal A.Venclovą: „Vaizduojamės napoleonais; / Dvikojų gyvių milijonai / Mums vien tik priemonė gera; / Iš jausmo juokas mums tėra.“
Gijomas užvedė dainą, Oneginas, Petras Didysis, Napoleonas, Leninas ir Stalinas pritarė. Staugiančių šmėklų ansamblis. Režisieriaus diagnozė politiniams lyderiams ir jų vienvaldiškoms ambicijoms.
