Lietuvos valdžia nesiryžta ne tik sutvarkyti skylėtų įstatymų, bet ir imtis nuoseklios politikos dėl imigracijos.
Tai interviu „Lietuvos rytui“ tvirtino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis.
– Užsieniečių, kurie atvažiuoja į Lietuvą, dažnai norėdami lengvai praslysti į Šengeno zoną, vis daugėja. Tai rodo ir oficiali statistika.
Pavyzdžiui, vien mūsų duomenimis, 2011 metais leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turėjo 21 Nigerijos pilietis, pernai – 20, o šiemet – jau 66. Atitinkami atvykėlių iš Pakistano skaičiai – 23, 26, 87, iš Irano – 6, 27, 80, – vardijo G.Bagužis.
– Bet kitų vadinamojo trečiojo pasaulio šalių svečių antplūdžio, atrodo, nėra. Gal pernelyg sureikšminate kai kuriuos skaičius?
– Taip, daugiausia atvykėlių – iš posovietinės erdvės, Rusijos, Baltarusijos.
Tačiau akivaizdu, kad vis daugiau žmonių net ir iš labai tolimų valstybių jau žino, jog Lietuvoje labai lengva ir gana pigu gauti leidimą laikinai pagyventi, o po to išvykti toliau į Vakarus ir ten įsitvirtinti.
Mažąją ūkinę bendriją, individualią įmonę ar uždarąją akcinę bendrovę Lietuvoje užsienietis gali įkurti labai greitai.
Dar greičiau – nusipirkti jau parengtą bendrovę su visais rekvizitais ir 10 tūkst. litų įstatiniu kapitalu.
Pakanka per metus sumokėti privalomąją simbolinę sumą „Sodrai“, užpildyti kokias nors „sąskaitas“, kad parodytum, neva kažką veiki, ir viskas.
Gavę leidimą laikinai gyventi tokie asmenys iškart rengiasi kelionei į Vakarus.
Lietuvoje klesti šios rūšies verslas. Net rimtos advokatų kontoros samdo jaunimą, kuris tuo tik ir užsiima.
Internete pilna reklamos visomis kalbomis – net arabų.
Tokios teisinių paslaugų įmonės dažnai registruojamos po kelias kokiame nors nuomojamame bute, o jų vadovas ir savininkas dažnai būna tas pats asmuo.
Beje, dėl to Lietuvoje kone išnyko fiktyvių santuokų problema. Dabar viską galima susitvarkyti paprasčiau.
Į šiuos procesus įtrauktos ir mūsų aukštosios mokyklos.
Pavyzdžiui, daug jaunimo, kuris nori į Vakarų Europą, atvažiuoja čia neva studijuoti, gauna leidimą laikinai gyventi, tada perka „uabą“, meta mokslus, įsigyja leidimą jau „verslo“ pagrindu ir patraukia toliau.
– Tačiau juk teisinių paslaugų veikla visiškai legali. Kita vertus, jūs juk kažkaip demaskuojate bent dalį atvykėlių, kurie naudojasi mūsų įstatymų spragomis. Kokie tokios jūsų veiklos rezultatai?
– Visko tiesiog negalime aprėpti. Mūsų valdyboje dirba tik devyni pareigūnai, o turime kontroliuoti ir Vilniaus miestą, ir rajoną, kur gyvena maždaug milijonas žmonių.
Atvykėlių, norinčių čia apsistoti, srautas didėja. Per savaitę išduodame jiems apie 300 įvairių dokumentų – pirmiausia leidimų laikinai gyventi.
Vėliau per pusę metų ar metus privalome patikrinti, ar tas užsienietis iš tiesų čia ką nors veikia, ar ne, ir pranešti apie tai Migracijos departamentui.
Apstu tokių būstų, kurių savininkai – mūsų piliečiai, o ten „gyvena“ po keliasdešimt ar net iki dviejų šimtų užsieniečių.
Antai Vilniaus rajone, Papiškės kaime, tikrinome namą, kuriame įregistruoti 54 užsienio piliečiai. Daugiausia tai atvykėliai iš Rusijos, Baltarusijos. Dabar turime kviesti visus juos po vieną, su kiekvienu aiškintis, kaip čia pakliuvo, ar iš tiesų ten gyvena.
Dažnai tų namų savininkai net nežino, kiek ir kokių svetimšalių neva yra priglaudę. Jie už tai gauna pinigus, o dėl kitko nesuka galvos.
Neseniai mums įkliuvo Nigerijos pilietis. Jis Lietuvoje trynėsi jau porą metų ir neturėjo jokių dokumentų, išskyrus lietuvišką vairuotojo pažymėjimą. Jį visiškai atsitiktinai gatvėje patikrino policijos patrulis.
Paaiškėjo, kad tas nigerietis atvyko 2010 metais, deklaravo čia įsigijęs verslą, po to visus dokumentus esą pametė.
Kiek dabar kainuos jo gyvenimas Užsieniečių registracijos centre Pabradėje, sunku pasakyti.
Tačiau dauguma tokių migrantų spėja išvykti į Vakarų ar Šiaurės Europą – ir gaudyk vėją laukuose.
– Bet gal ne vien tokius gaudote?
– Be abejo. Pavyzdžiui, per dešimt šių metų mėnesių pagal mūsų kreipimusis Migracijos departamentas 136 užsieniečiams panaikino leidimus. Pernai buvo panaikinęs tik 20.
Anksčiau departamentas tiesiog netenkindavo mūsų prašymų, o ir patys užsieniečiai dažniau kreipdavosi į teismą. Dabar atvykėliai teisybės teismuose ieško vis rečiau. Mat mes turime svarių įrodymų, kad jie iš tiesų yra nelegalai, – nuotraukų, filmuotos medžiagos iš jų „gyvenamųjų vietų“ ar „uabų“.
Mūsų veiklą apsunkina tai, kad įstatymuose nėra apibrėžta, nei kas yra fiktyvus verslas ar fiktyvi įmonė, nei kokiais kriterijais vadovaujantis spręsti, kad tas asmuo iš tiesų užsiima verslu Lietuvoje.
Be to, neaišku, kiek ir kokių dokumentų užsienietis turi pateikti, kad įrodytų, jog tikrai Lietuvoje vykdo veiklą.
Tokia padėtis gniuždo ir dalį sąžiningų užsieniečių, kurie čia iš tiesų nori investuoti, plėtoti verslą. Dabar jie faktiškai prilyginami tiems sukčiams.
Manau, kad toks ilgas terminas – net iki pusės metų – ir gana painios procedūros norint gauti leidimą laikinai gyventi turėtų būti panaikinti. Reikėtų nustatyti ir trumpesnį laiką ir, pavyzdžiui, tam tikrą mokestį, jei nori greičiau gauti tokį leidimą.
Dabartinė situacija yra ir puiki terpė korupcijai. Juk neseniai būtent su leidimų išdavimu susiję skandalai krėtė ir patį Migracijos departamentą.
– Ką dar reikėtų keisti teisės aktuose?
– Pirmiausia – lopyti didžiausias skyles. Juk įstatymuose ne tik neapibrėžta fiktyvi įmonė, bet net nėra atsakomybės už tai, jei, gavęs leidimą laikinai gyventi, asmuo nepraneša, kad pasikeitė jo gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis, asmens tapatybė ar pilietybė.
Taip pat nenumatyta, kad įregistravęs įmonę užsienietis privalo turėti būstinę, dirbti įmonėje, mokėti atlyginimą. Pakanka pateikti pelno deklaraciją, kuri – nepatikima kontrolės priemonė. Rasti tokių įmonių pagal jų adresus, kaip sakiau, irgi dažnai neįmanoma.
Įstatymuose numatyta, kad užsienietis gali pas mūsų pilietį apsigyventi, jei jis jam išnuomoja būstą, suteikia panaudą arba tiesiog sutinka, kad gyventų. Tad dažnai naudojamasi ta „sutikimo“ galimybe.
Manau, būtina aiškiai apibrėžti, kad užsienietis per pirmuosius metus turėtų įrodyti, jog nuomojasi patalpas ar įsikūręs viešbutyje, o vienas žmogus galėtų gyventi, pavyzdžiui, ne mažesniame kaip 14 kvadratinių metrų plote.
Tarkime, Latvijos įstatymuose labai aiškiai reglamentuoti visi reikalavimai užsieniečiui, norinčiam plėtoti verslą ar gauti leidimą laikinai gyventi.
Be to, mūsų kaimynai yra nustatę minimalias investavimo sumas, todėl Latvijos valdžia lato tikslumu gali pasakyti, kiek užsieniečiai prisideda prie ūkio.
– Apie tai, kad reikia pagaliau lopyti įstatymus, Lietuvoje kalbama jau daugelį metų.
Tarp Seimo, Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausybės nuo pavasario kursuoja Užsieniečių teisinės padėties ir kitų įstatymų pataisų paketas, iš kitų institucijų sulaukęs daugybės pastabų ir kritikos dėl neva keliamo pavojaus užsienio investicijoms ir verslui.
Kodėl, jūsų manymu, situacija iš esmės nesikeičia? Gal tam priešinasi kokios nors interesų grupės?
– Gali būti ir užkulisinio spaudimo. Tačiau manau, kad politinės valios trūkumą lemia bendresnio pobūdžio priežastys.
Pirmiausia nėra jokios imigracijos politikos. Visi kalba tik apie emigraciją, kaip ją stabdyti, kaip susigrąžinti išvykėlius.
Politikai greičiausiai bijo, kad jeigu jie garsiau prabils apie imigrantų problemas gali sulaukti neigiamos visuomenės reakcijos, todėl ir tylima.
Viena vertus, yra daugybė spragų įstatymuose ir būdų, kaip juos apeinant įkurti Lietuvoje fiktyvų verslą.
Kita vertus, norint legaliai ir skaidriai įdarbinti darbininkus iš užsienio, egzistuoja labai daug kliūčių.
Natūralu, kad mūsų verslas seniai prašo palengvinti pastarąsias sąlygas. Tai būtų tik pliusas mūsų ekonomikai. Tačiau čia reikėtų platesnio požiūrio – ir teisinės bazės sutvarkymo, ir, pavyzdžiui, užsieniečių integracijos į visuomenę programų, kurių taip pat nėra.
Juk net nėra nustatytas privalomas leidimui laikinai gyventi reikalingas lietuvių kalbos mokėjimo lygis. Ką jau kalbėti apie kokias nors gaires: kokių imigrantų ir kiek mums labiausiai reikia.