Vatikanas kitąmet šventaisiais skelbs popiežius Joną XXIII ir Joną Paulių II. Juos pažinojo Italijoje gyvenantis kunigas prelatas Stasys Žilys. Jis net buvo Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojas. Kas šis lietuvis, pergyvenęs net septynis popiežius?
Inteligentiškas, santūrus, nedaugžodžiaujantis, bet turintis ką pasakyti ir kuo pasidalinti, pasirengęs padėti ir patarnauti. Mielas ir gražiai besišypsantis, ramaus balso, vikrus ir tvirtas.
Tokį įspūdį bendraujant palieka 89-erių S.Žilys, kurio didžiausia aistra, kaip pats sako, yra tapyba, rašo „Lietuvos rytas“.
S.Žilys beveik 60 metų gyvena Popiežiškojoje lietuvių šv.Kazimiero kolegijoje Romoje ir yra jos dvasios tėvas.
Kiekvienam – savas kelias
„Mūsų gyvenimas turbūt toks ir yra – kiekvienas esame veikiami aplinkybių eiti savo keliu.
Taip ir nesuklysi, ir galbūt būsi naudingesnis.
Aistringai veržiausi į vieną sritį – svajojau apie tapybą, tačiau turėjau ją nustumti į antrą ar trečią eilę.
Radau kitų dalykų, kur taip pat galėjau save išreikšti. Man visada reikėjo, kad kas nors mane pastūmėtų ten, kur galėčiau tvirtai stovėti“, – samprotavo kelis šimtus paveikslų nutapęs kunigas.
Per Antrąjį pasaulinį karą 21-erių S.Žilys buvo priverstas palikti Lietuvą ir trauktis į Vokietiją, iš ten – į Italiją, dar vėliau – į Kanadą, kol pagaliau vėl grįžo į Italiją ir čia pasiliko.
Vadino savo mokytoju
Daugiau kaip prieš 20 metų popiežiui Jonui Pauliui II kunigą S.Žilį kaip lietuvių kalbos mokytoją rekomendavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Šventuoju tapsiantis lenkų kilmės popiežius norėjo per 1993 metų vizitą Lietuvoje sakyti pamokslus lietuviškai.
„Jaučiau, kad jis mane pamilo, pajutau ryšį. Ir tas dėmesys visuomet išliko. Kartais, jau po vizito į Lietuvą, popiežius bendruose susitikimuose patraukdavo mane per dantį, sakydamas „il mio professore“ (mano mokytojas. – Red.). Matydavo, kad tai mane labai sujaudina“, – prisimena prelatas.
Pamokos truko beveik metus
S.Žilys, kuris tuo metu buvo apsigynęs teologijos daktaro laipsnį ir daugiau nei 30 metų dirbęs Vatikane, Rytų bažnyčių kongregacijos archyvaru, iš pradžių pabūgo sužinojęs, kad jam teks mokyti popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos.
„Nenorėjau, labai spyriausi. Jaudinausi, ar sugebėsiu, maniau, kad kalbu pasenusia lietuvių kalba. Ko popiežius manęs paklausdavo, atsakydavau, bet pats nieko jo neklausdavau, niekur nekišau savo nosies“, – prisimena lietuvis.
Skaityti ir tarti lietuviškai Jonas Paulius II mokėsi beveik metus. Pamokos vykdavo kartą per savaitę Vatikane arba popiežių vasaros rezidencijoje ir trukdavo po valandą.
Būsimųjų popiežiaus pamokslų tekstus išversti į lietuvių kalbą buvo patikėta Vatikano radijo žurnalistams, o S.Žilys turėjo išmokyti popiežių juos perskaityti taisyklingai.
Patardavo ir padrąsindavo
Į susitikimus lietuvis visuomet važiuodavo vilkėdamas sutaną.
Jei pamoka vykdavo už Romos esančioje Kastel Gandolfo rezidencijoje, jam būdavo atsiunčiamas automobilis.
„Per pamokas sėdėdavome vienas šalia kito. Faktiškai kitos kalbos nebūdavo – tik lietuvių. Kai pastebėdavau, kad jis yra sutrikęs, tuoj pat padrąsindavau sakydamas „perfetto!“ (puiku. – Red.). Ir mes nesugaišdavome laiko.
Pataisydavau, kaip reikia tarti, sužymėdavau kirčius, – pasakojo dvasios tėvas, kuris, beje, nėra nutapęs Jono Pauliaus II portreto, nes nemėgo šio dailės žanro. – Popiežius man sakė, kad lietuvių kalba jam lengvesnė negu latvių.
Nors man atrodė, kad latvių kalboje dažniausiai kirtis yra ant pirmojo skiemens, o lietuvių kalboje šokinėja. Kas girdėjo popiežių Lietuvoje, sakė, kad jam ne visuomet pavykdavo ištarti L raidę, bet aš to nepastebėjau.“
Iš viso įvyko dvidešimt pamokų, tačiau S.Žilys su popiežiumi susitikdavo ir neoficialioje aplinkoje, pavyzdžiui, prie pietų stalo.
Į Lietuvą grįžo tik trumpam
Jonas Paulius II pageidavo, kad S.Žilys, kuris padėjo rengti 1993-iųjų popiežiaus vizitą į Lietuvą, vyktų kartu. Prelatui pasitaikė proga pirmąkart grįžti į Tėvynę po beveik 50 metų.
„Lietuvoje pietavome drauge. Kartą Telšių vyskupas Antanas Vaičius prie dvidešimties svečių stalo kreipėsi į popiežių ir pasakė: „Norėčiau, kad S.Žilys būtų mano pavaduotojas.“ Popiežius pamatė mane nustebusį ir nusigandusį ir paklausė: „Bet ar jis to norėtų?“ Visi nusijuokė.
Aš visuomet bėgau nuo tarnybinės karjeros. Galėjau padėti, tarnauti, bet paaukštinimai nedomino. Norėjau suderinti kunigystę ir tapybą, turėti laiko kūrybai, – teigė S.Žilys ir prisiminė daugiau linksmų situacijų su popiežiumi. – Toks paprastas jis buvo. Ir pajuokaudavo.
Kartą į pamoką atėjo turėdamas kažką burnoje ir sako: „Gelo gelo.“ Nesupratau, ką jis turi galvoje, kodėl „gelo“, lyg ir „ledas“. Po to užuodžiau mėtinį kvapą ir supratau, kad omenyje turėjo ledinuką.“
Kai 1994 metų gruodį Vatikane lankėsi Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, S.Žilys vertėjavo.
„Ką popiežius pasakė, susipainiojęs persakiau A.Brazauskui itališkai. O jis man: „Sakyk lietuviškai!“ Popiežius suprato situaciją ir pradėjo juoktis“, – šypsodamasis prisimena dvasininkas.
Tikėjo, kad taps šventuoju
S.Žilys, kuriam yra tekę pažinti kelis Katalikų bažnyčios vadovus, džiaugėsi, kad po ateinančių šv.Velykų du jo mylimi popiežiai bus paskelbti šventaisiais.
Jis prasitarė, kad jau mokydamas Joną Paulių II tikėjo vienądien jį tapsiant šventuoju: „Susitikimų metu sutelkdavau dėmesį į popiežių, į tekstą, taip pat į tai, ką darysime. Kad jis bus šventasis, pagalvojau Kastel Gandolfo rezidencijoje.
Laukdamas pastebėjau vėjo judinamą langinę, ji šiek tiek bildėjo. Tuomet įėjo popiežius: su šliurėmis, be kojinaičių, su sulopyta, sudėvėta, bet švaria sutana, be apykaklės, nesusitvarkęs, nes atostogauja, tačiau vis tiek dirba.
Kai prisimenu šį vaizdą, norisi verkti. Toks paprastumas sujaudina.“
Žavisi naujuoju vadovu
Pavasarį išrinkto popiežiaus Pranciškaus kunigas S.Žilys dar nėra sutikęs, tačiau apie šį argentinietį, kaip ir daugelis, atsiliepia gražiai ir su pagarba: „Labai žaviuosi Pranciškumi ir labai džiaugiuosi, kad išrinktas toks popiežius.
Jis gyvena su žmonėmis ir kartu nenutolsta nuo savo popiežiškųjų šaknų.
Jis randa galimybių kitaip pristatyti dalykus.“
Staiga pajuto tuštumą
Tarpukariu Šventajam Sostui vadovavo italas Pijus XI. Paauglys S.Žilys tuomet, kaip pats sako, dar neturėjo supratimo apie Bažnyčią ir nenumanė, kaip susiklostys gyvenimas: „Buvau prie Šilalės bažnyčios, kai sužinojau, kad mirė popiežius.
Gal gimnazijos kapelionas pasakė, nepamenu, bet jokio kontakto neturėjau – žinojau tik Pijaus XI vardą, nieko daugiau.
Bet prisimenu, kad pajutau tuštumą. Žinojau tik žodį „popiežius“. Tuomet dar neturėjau gyvosios Bažnyčios vaizdo.“
Pirma pažintis su popiežiumi
Pirmą kartą Katalikų bažnyčios vadovą S.Žilys sutiko po Antrojo pasaulinio karo gyvendamas Romoje. Tuo metu popiežius buvo italas Pijus XII.
Jį lietuvis prisiminė kaip daug dirbusį ir retai viešumoje pasirodžiusį Šventąjį Tėvą.
„Laikėsi atokiai, bet labai tvarkingai ir ryžtingai dirbo. Buvo karo metai, žydų problema, ir jis buvo labai „suspaustas“, bet drąsus žmogus.
Pijus XII atnaujino priešvelykinę liturgiją, tai buvo didelis dalykas, nes katalikams Kristaus prisikėlimas yra labai reikšmingas“, – teigė prelatas.
Prieš mirtį pabučiavo
Po Pijaus XII popiežiumi buvo išrinktas italas Jonas XXIII, kartu su Jonu Pauliumi II jau greitai tapsiantis šventuoju. Susitikti su juo lietuvių dvasininkui pavyko keletą kartų.
„Prisimenu, padarė įspūdį, kai mes visi buvome atvykę iš kolegijos. Kalbėdamas jis truputį trypinėjo. Buvo labai tėviškas ir gyvas, elgėsi kaip su vaikais, – pasakojo S.Žilys, kuris vėliau, jau popiežiui gulint mirties patale, atėjo su juo atsisveikinti ir pabučiuoti paskutinįkart. – Labai jį gerbiau, nes jis buvo artimas rytiečiams, vykdė aukštąją Bažnyčios politiką ir ieškojo būdų, kaip palengvinti katalikų būvį.“
Liko bendra nuotrauka
Kitą popiežių – Paulių VI – S.Žilys prisimena kaip labai inteligentišką žmogų.
„Žinau tik, ką kiti apie jį sako, kad buvo labai veržlus ir norėjo visus tuo keliu vesti, bet jam nesisekė.
Jis man pasirodė mielas, šiltas, visuomet su šypsena, bet santūria. Taip pat labai rimtas“, – žiūrėdamas į bendrą nuotrauką su italu Pauliumi VI kalbėjo prelatas.
Pribloškė netikėta žinia
Jonas Paulius I, kol kas paskutinis italas, vadovavęs Katalikų bažnyčiai, mirė po trisdešimt trijų dienų nuo išrinkimo.
„Važiavau tramvajumi į kongregaciją, o viena nepažįstama ponia sako: „Girdėjai? Popiežius mirė!“ – pasakojo S.Žilys.
Jis taip ir nespėjo susitikti su Jonu Pauliumi I.
Geriausiai lietuvis pažinojo Joną Paulių II, kuris popiežiavo beveik 27 metus ir į Vatikano istoriją įėjo kaip vienas ilgiausiai dirbusių Katalikų bažnyčios vadovų.
Prelatas prisiminė ir atsistatydinusį vokiečių kilmės popiežių Benediktą XVI, pas jį keletą kartų yra lankęsis audiencijoje: „Dažniau jį matydavome liturgijoje Šv.Petro bazilikoje.
Prie kai kurių dalykų jis grįžo – galbūt klystu, bet man atrodė, kad jis turėto eiti pirmyn.
Labai vertinu jo knygas, bet nemėgstu skaityti. Jis viską logiškai ir nuosekliai dėsto. Visuomet pasigendu ko nors šilto.“
Į Lietuvą nebegrįš
Popiežiškojoje lietuvių šv.Kazimiero kolegijoje Romoje gyvenantis S.Žilys, taip pat ėjęs šios kolegijos studijų prefekto pareigas, po popiežiaus vizito Lietuvoje vėliau čia lankėsi dar ne kartą.
Prelatas prasitarė savo krašte neberandantis vaikystės vietų, bet vertinantis pokyčius ir matantis gražėjančią šalį.
„Gyvenimas svetur įdomus, bet jau nenorėčiau niekur kitur gyventi, jau ir nebelieka daug, esu čia labai patenkintas.
Nebėra dėl ko grįžti į Lietuvą. Romoje yra mano tarnybos šaknys, čia buvau įšventintas“, – sakė S.Žilys, mėgstantis bažnyčioje pasiklausyti vargonais atliekamų Johanno Sebastiano Bacho fugų, smuiko ir akordeono muzikos.
Buitis liko šešėlyje
S.Žilys, kuris tapo ir religinėmis temomis, bet labiausiai mėgaujasi peizažais, daugelį savo darbų yra padovanojęs.
Daug jo paveikslų saugoma Telšių kunigų seminarijoje, kurioje prelatas ir žengė pirmuosius kunigystės žingsnius.
Žmogų ir pasaulį tebesiekiančio nutapyti S.Žilio parodų surengta Kanadoje, Italijoje ir Lietuvoje.
„Esu laimingas, kad gyvenu, ir esu dėkingas Apvaizdai. Visai nesvarbu, kuo džiaugiausi.
Mano buitis liko šešėlyje, ir jei buvau kuo nors nusikaltęs, jau atradau ramybę.
Mes, kunigai, studijavę teologiją, turime labai plačią viziją: žmogus, Dievas ir pasaulis.
Tame pasaulyje ir gyvename“, – teigė S.Žilys.
Lietuvą paliko neatsisveikinęs su tėvais
* S.Žilys gimė 1924 metais Dargalių kaime Žemaitijoje. Vaikystę praleido gamtos apsuptame vienkiemyje.
* Tėvas, kaip sako pats prelatas, buvo sumanus ūkininkas, dirbo 18 hektarų žemės ir užsiėmė arklių veislininkyste.
* Baigęs Šilalės gimnaziją S.Žilys nusprendė stosiąs į Telšių kunigų seminariją. Žinią tėvai sutiko dvejopai. Motina norėjo, kad sūnus taptų gydytoju, o tėvas buvo patenkintas sūnaus apsisprendimu.
* Baigęs pirmą kursą po vasaros atostogų jaunuolis grįžo į seminariją tęsti studijų, bet prasidėjus sovietų okupacijai su kitais kurso draugais buvo priverstas trauktis į Vokietiją – net neįspėjęs šeimos ir su ja neatsisveikinęs.
* Lietuvą jis paliko nematęs nei Vilniaus, nei Kauno.
* Vokietijoje S.Žilys tęsė teologijos studijas ir puoselėjo viltį grįžti į Tėvynę.
* Vėliau S.Žilys persikėlė į Italijos sostinę Romą, Popiežiškajame Grigaliaus universitete baigė teologijos studijas ir buvo įšventintas į kunigus.
* Tapęs kunigu S.Žilys pasirinko darbą Rytų Kanadoje, Kvebeko provincijoje. Septynerius metus ėjo vietos vyskupo sekretoriaus pareigas, lydėjo jį per keliones, dirbo kurijoje.
* Nuo vaikystės teptuku miklinęs ranką į tapybą vyras rimčiau pasinėrė grįžęs iš Kanados į Romą. Įstojo į Romos dailės akademiją, tačiau čia pasijuto suvaržytas ir nusprendė netęsti studijų.
* Prelatas yra parašęs dvi teologines knygas: „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios sovietmečiu slapta buvo platinamos Lietuvoje.
* S.Žilys negalėtų pasakyti, kas ir kaip siuntė knygas į Lietuvą, nes tai nebuvo su juo derinama. Mano, kad iniciatyvos ėmėsi Amerikos lietuviai.
* Prelatas taip pat yra iliustravęs keletą knygų, parašęs eilėraščių.
