Tačiau, geriau pagalvojus, nėra čia dėl ko pernelyg stebėtis ir nuogąstauti: šiandien plastikos chirurgai tą patį gali padaryti net neprivertę pacientės sušlapti, t.y. paprasčiausiai prisiūdami tokią trokštamą nekaltybę, kas, savo ruožtu, reikia įvertinti faktą, yra truputėlį skirtingai traktuotinas dalykas nei vadinamoji nekaltumo prezumpcija. Tačiau ką daryti žmogui, kai anas praranda teisę dirbti su slapta informacija, kaip, pavyzdžiui, ėmė ir atsitiko prezidentės patarėjai D.Ulbinaitei. Čia jau, regis, nepadės nei maudynės, nei plastikos virtuozai, nei jokie užkalbėjimai. Be visa ko kito, reikia pastebėti, kad neužgimė dar toks chirurgas Lietuvoje, kuris sugebėtų užlopyti Vilniaus savivaldybės biudžeto skylę. Taip jau surėdytas pasaulis, kad kažką įgydami, mokame kainą už tai ar net permokame kažką prarasdami, o prarasdami neretai kažką įsigyjame, tarkime, mažiausiai dvylikapirštės žarnos opą. Kita vertus, kaip skelbia dainelės žodžiai, negali prarasti to, ko neturėjai.
Taigi daugelis iš mūsų nejaučia jokio diskomforto neturėdami tokios išgarbintos teisės, kurios, kaip buvo sakyta, dėl to ir negali prarasti. Juolab kad niekas nededa spaudo į pasą ir neverčia nešioti kokio nors atpažinimo ženklo ar aprangos kodo detalės, reiškiančios „be teisės į slaptą informaciją“. Kitaip tariant, mūsų teisės dirbti su slapta informacija neturėjimas yra visiškai anoniminė mūsų asmenybės savybė, dėl ko neturėtume užkliūti kam nors už akių viešajame visuomenės gyvenime, kai į žmogų baksnojama pirštais dėl kažkokio jo trūkumo.
Tačiau, iš kitos pusės žiūrint, tai ne pretekstas atsipalaiduoti, išties būtų pernelyg naivu ir lengvabūdiška dabar dėl to nusiraminti ar net pradėti paslapčia džiūgauti. Ogi, pagalvokite, į kokias kolizijas galite pakliūti, jeigu neturėdami teisės dirbti su slapta informacija, sužinote pats to nenorėdamas kažką iš slapto žinių registro arba, neduokdie, netyčia nugirstate valstybės paslaptį (VP). Kaip toliau gyventi su tokia nepakeliama VP našta ir nuodėme?
Todėl mūsų statuso žmonėms reikia vengti visokių susibūrimų, o ypač akistatos su paslaptingojo veido žmonėmis, kurie, dažniausiai, viską išplepa visai neprašyti.
Nesidžiauk radęs, neliūdėk pametęs - skelbia liaudies išmintis. Kita vertus, baigiantis metams pats laikas pagalvoti apie tai, kokie praradimai yra didžiausi, sudarant praradimų pagal jų sąlyginį svorį lentelę.
Kaip atrodo, nekaltybės praradimas nebūtų pats didžiausias nuostolis ir svoris ant sielos, nes, kaip pasakojama analuose, kartais pats žmogus savo noru ryžtasi tokiam praradimui. Tarkime, kad teisės dirbti su slapta informacija praradimas jau yra didesnis išbandymas, tačiau palyginti su visų gyvenimo santaupų, bankrutavus bankui, arba sveikatos praradimu, minėtoji neganda neatrodys jau tokia baisi.
Didysis J.W.Goethe yra pasakęs maždaug taip: jeigu praradai visus pinigus, tai labai blogai, dar blogiau, bičiuli, jeigu praradai garbę, tačiau blogiausia, kai žmogus praranda gerą nuotaiką, tokiam esą nederėjo net gimti.
