Taip šių metų pabaigoje atrodo mūsų Tėvynė – lygiai taip pat, kaip ir tuo pat metu pernai ar prieš penkerius metus. Toliau beorėje erdvėje kybo dvipusis, tačiau tas pats klausimas: kas mus, kaip visuomenę ir valstybę, vienija, kokie mūsų atramos praeityje ir ateities orientyrai?
Negana to, neaišku, ar tokių bendrų vardiklių apskritai reikia – nors net ir ta pati dauguma dar moka plėšti „vienybė težydi“.
Atminties bėdas priminė vėl atgijusios diskusijos dėl Seime jau kelerius metus girgždančio ir dabar į priekį vėl pajudėjusio Tautos istorinės atminties įstatymo projekto. Jame numatyta, kad turi būti kuriama vieninga valstybės „istorinės atminties politika“, o ją kurs iš įvairių biurokratų sudaryta Tautos istorinės atminties taryba.
Nors tekste nėra net užuominų apie tai, kokia kryptimi ta taryba vairuos visą reikalą, tai leidžia prognozuoti aplink jį susibūrusi publika.
Pats užmojis kilo dar praėjusios kadencijos konservatorių talibiškojo-tautininkiškojo sparno įsčiose. O dabar aplink jį taip pat tupinėja pirmiausia įvairių spalvų ir radikalumo dešinieji, dėl įvairovės praskiesti keliais socialdemokratais.
Taigi galima spėti, kad šis dokumentas bus dar viena vėliava, po kuria mėgins burtis patriotinis šventojo karo prieš supuvusią Europą ir už „tradicines vertybes“ frontas. Juk jame – ne tik gatvių rėksniai, bet ir dalis akademinio bei politinio elito, Bažnyčios viršūnių.
Nieko keista, kad dėl to triukšmą ėmė kelti kita stovykla – pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, vadovaujamas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano R.Petrausko ir vienijantis kitų svarbiausių akademinių institucijų atstovus.
Jiems nepatinka ne tik už įstatymo stovinti kompanija, bet ir esminė jo idėja – kad valdiška žinyba nustatinės „vieningą bendros istorijos suvokimą“.
Tačiau tikroji problema, žinoma, ne istoriniu bei politiniu švietimu ar tyrimais besirūpinančios valdiškos institucijos, kurių pilna ir demokratinėje Europoje.
Be to, ne tik įstatymo autoriai, bet ir jiems dabar besipriešinantys visuomet kalbėjo, jog tokio dalyko kaip „istorijos politika“ reikia tam, kad valstybė ir visuomenė pagaliau apsispręstų, kas yra jos tapatybės pagrindas ir pagrindinė atrama praeityje.
Lyg ir akivaizdu, kad tai turėtų būti tas laikotarpis, su kuriuo mes, kaip visuomenė, esame tiesiogiai susiję – ant pirmųjų savanorių pečių pastatyta pirmoji respublika, po to – nacių ir sovietų okupacijos.
Tai tikras velnio kamuolys. Holokaustas ir lietuvių dalyvavimas jame, pokario partizanų ir antisovietinių disidentų kova, Sąjūdis, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji bei daugumos kolaboravimas, konformizmas, okupacinės traumos ir sindromai.
Šį kamuolį, žinoma, kada nors reikės išpainioti – kad bent pagrindiniai dalykai stotų į savo vietas, o visuomenė susitaikytų ir su praeitimi, ir su savimi.
Bet užuot bent pradėję rimtai apie tai diskutuoti (ir valstybės mastu), toliau vadovaujamės savo stereotipais bei kompleksais ir verčiau tenkinamės tikrų diskusijų surogatais. Tarkime, mūšiais dėl to, kuri senovės Lietuva svarbesnė – viduramžių kunigaikščių ar barokinė Abiejų Tautų Respublika.
Tuo tarpu mūsų žydšaudžių sąrašus mums sudarinėja kiti, partizanų bunkeriai baigia supūti, ant Žaliojo tilto tebestovi sovietinės šmėklos, o centrinėje sostinės Lukiškių aikštėje – nieko.
Tad ko stebėtis, kad nelabai žinome ir į kurią pusę sukti einant į priekį. Į liberaliąją Vakarų Europą?
Jeigu taip, tai pirmiausia per Lenkiją ar per Šiaurės šalis? Ar į „tradicinę krikščioniškąją“? Jei ten, tai kur tiesiau – per dešiniąją Prancūziją ir Vengriją ar per Kremliaus Rusiją?
O gal taip ir turi būti? Juk demokratija.
