Dar visai neseniai Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas miegojo ant šalia konteinerių rastos sofos, neturėjo nei stalo, nei spintos.
Šiandien Sausio 13-osios įvykių dalyvio namuose naujas televizorius ir baldai. Dauguma jų nupirkti už žmonių paaukotus pinigus. Žmonių dėmesio skurdžiai gyvenantis neįgalusis sulaukė po to, kai istorija pasirodė portale lrytas.lt ir dienraštyje „Lietuvos rytas“.
„Pasijutau aš žmogumi, nes nebemiegu ant grindų, turiu stalą valgyt, drabužius pasidėti, turiu užsikloti su kuo šiltai. Esu dėkingas paprastiem žmonėms“, - sakė R.Dubickas.
Kol žmonės aukojo savo kūnu televizijos bokštą gynusiam Ričardui, valstybė atvirkščiai – nurėžė daugiau nei šimtą litų pašalpos. Kai pasiteiravo, kodėl valdininkai taip pasielgė, neįgalus vyras išgirdo, neva jam buvo priskaičiuota per didelė pašalpa.
44 metų neįgalus vyras sako iki šiol gaudavo 200 litų valstybinę pensiją ir 250 litų pašalpos. Tačiau valdininkams dalį jos nurėžus, Laisvės gynėjui pinigų nepakanka nei vaistams, nei maistui.
„Pagrinde iš labdaros valgyklos maistas, galiu leist sau bulves, daržoves pirkt, jei ne labdaros valgykla būtų pasirinkt arba maistą, arba vaistus“, - kalbėjo Laisvės gynėjas.
Trims savaitėms vaistų Ričardui iš savo, kiek daugiau nei 700 litų, pensijos nupirks septyniasdešimtmetė mama.
Birutė Dubickienė į pagalbą sūnui atskubėjo lygiai taip pat, kaip ir po Sausio 13-osios įvykių, kai jį grįžtantį iš budėjimo prie televizijos bokšto talžė sovietų kariai. Mama sako ligoninėje vos pažinusį sumaitotą Ričardą.
Tąkart Birutė tik per plauką išsaugo sūnaus gyvybę. Tuo metu, kai Ričardas gulėjo be sąmonės, sutrupintu stuburu ir koja, sulaužyta kaukole ir sužalota akimi, į palatą ėmė veržtis sovietų kariai.
„Kaip aš pradėjau klykti, jie galvojo, kad bepročių palata, ar senukių, jis uždengs, jie nematė jo. Taip aš jį išgelbėjau. O taip būtų išsitempę ar palatoj nušovę“, - pasakojo Birutė.
Sovietų smogikai Ričardą Dubicką sučiupo tuomet, kai jis ėjo namo po budėjimo prie televizijos bokšto. Vyras pasakoja, kad pirmas jį talžyti pradėjo specialaus būrio Alfa vadas Michailas Golovatovas.
„Ausis iš karto zvimbė, plyšo ausies būgnelis, pradėjo klausinėti, kur užminuota, kiek žmonių, priėjimas koks prie aukščiausios tarybos. Pasakysiu atvirai, pirmą kartą labai skauda, kai muša, antrą parą kaip guminis, laukdavai, kad greičiau netekt sąmones“, - kalbėjo Ričardas.
Šiandien jis po butą dažniausiai juda vežimėliu, o su ramentais vaikšto tik su specialiu stuburo įtvaru. Šiemet jo laukia stuburo, abiejų kelių operacijos, tačiau iš kur tam gaus pinigų, vyras kol kas nežino. Sykį bėdos prispirtas jau galvojo parduoti sausio tryliktosios medalį, ar išvengs to šįsyk, sako nežinantis.
