Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyriausiasis muziejininkas 50-metis E.Parulskis nėra iš tų į kiekvieną seną miesto akmenį įsikibusių kultūrininkų, kuriems bet kuris modernus statinys jau reiškia spjūvį Vilniaus paveldui.
E.Parulskis „Sostinei“ kalbėjo apie dabartinio vilniečio lietuvio santykį su nelietuviška miesto praeitimi, apie architektūros paveldą ir naujas statybas bei nykstančius sovietinio Vilniaus ženklus.
– Ką reiškia būti lietuviu vilniečiu mieste, kuriame prieš istoriškai trumpą laiką beveik nebuvo girdėti kalbant lietuviškai? Ar nesijaučiate kaimiečiu – okupantu, pagal savo kurpalį kuriančiu aplinką, tik labai sąlygiškai besisiejančią su Gedimino, Tado Kosciuškos, Adomo Mickevičiaus miestu?
– Liūdna, kad miestas tapo lietuviškas ne natūraliai, o į krūvą suvirtus daugybei tragiškų įvykių. Bet mes laimėjome, Vilnius – mūsų.
Nėra gerai, kad palyginti daug vilniečių, ypač naujai, tarkime, kaip ir aš, per pastaruosius penkis dešimtmečius atvykusių, tą laimėjimą vis dar suvokia kaip nestabilų, išskydusį, tarsi iki galo nereglamentuotą atsitiktinumą. Todėl junta šiokį tokį urbanistinį – mentalinį nepatogumą. Bet tai praeis.
Vyksmą galima pagreitinti institucinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, įkuriant lenkų ir žydų gyvenimo muziejus, įpinant praeities Vilnių į šiandienį pasakojimą.
– Praėjusiais metais Lazdynų rajoną nutarta išbraukti iš kultūros paveldo sąrašo. Kokia jūsų nuomonė apie miegamuosius Vilniaus rajonus – pasigirsta net tokių nuomonių, kad jie baisūs, gerai būtų nugriauti, vietoj jų pristatyti šiuolaikiškų kotedžų.
– Man tektų labai ilgai ieškoti argumentų, įtikinančių, kad sovietiniai miegamieji rajonai verti architektūros paveldo vardo.
Lazdynai tokį statusą gavo dėl kraštovaizdžio, o ne dėl statinių architektūros.
Sutinku, kad sovietinė daugiabučių architektūra verta antropologinio atminimo, tad būtų geriausia, jei kada nors Rumšiškėse šalia atkurto tarpukario miestelio atsirastų, pavyzdžiui, Lazdynų ar bet kurio kito miesto miegamojo rajono autentiškas fragmentas.
Bet šis „kada nors“ yra tolimas. Norint atlikti sovietinės architektūros antropologinį tyrimą, pusei vilniečių net nereikia iškelti kojos iš namų.
Bjaurios architektūros žavesys atsiranda tik tą akimirką, kai tokia architektūra dingsta. O Vilniui tai negresia.
– Vietoj legendinės „Literatų svetainės“ Gedimino prospekte planuojama atidaryti greitojo maisto užkandinę KFC. Ar tai kelia grėsmę autentiškai Vilniaus dvasiai?
– Smagu, kai miesto kavinės turi istoriją. Tai suteikia prasmę urbanistiniam pasakojimui.
Vilnius tokią galimybę savo kavinėms suteikia retai – vos tik kokia nors kavinė įsitvirtina, pasikeičia valdžia, valstybė ar santvarka.
„Literatų svetainės“ išskirtinumas susijęs su sovietmečio taisyklėmis.
Ten anuomet galėjo patekti tik nario bilietą parodę Sovietų Lietuvos Rašytojų sąjungos nariai ir jų svečiai.
Nepasiekiama daugumai „Literatų svetainė“ įgijo deficitinio suvenyro statusą. Yra žmonių, kuriems šis suvenyras vertas saugomo paveldo vardo, bet jie klysta.
Buvęs restoranas tėra įdomi bjaurios epochos iliustracija, geriausiai atspindima tai epochai skirtose knygose ar albumuose.
O štai greitojo maisto užkandinės KFC atsiradimas Gedimino prospekte autentiškumą atkuria idealiai, nes šioje vietoje vilniečiai valgė visuomet.
– Paveldosaugininkai piktinasi verslininkais, kurie senamiesčio kavinėse įstato plastikinius langus, verslininkai paveldo apsaugą vadina pančiais, trukdančiais plėtoti turizmą. Ar pritartumėte minčiai, pavyzdžiui, Valdovų rūmuose ar net Gedimino pilyje atidaryti bajoriškų patiekalų restoraną – padavėjos tautiniais drabužiais, salėje mūšių inscenizacijos. Gal pavyktų pritraukti daugiau turistų?
– Formulė paprasta – miestai, kuriuose gerai jaučiasi vietiniai žmonės (tai negalioja kurortams), traukia turistus. O ne atvirkščiai, kaip kartais manoma.
Verta panagrinėti Gedimino pilies atvejį. Kaip ir visi vilniečiai, aš ten užlipu retai – kartą per kelerius metus.
Ar lipčiau dažniau, jei pilyje atsirastų restoranas ar kavinė? Gali būti.
Ar taptų Gedimino pilis patrauklesnė, jei žinočiau, kad mane aptarnaus padavėjos tautiniais drabužiais, tarp staliukų vaikščios viduramžių muzikantai, o tualete rankšluostį paduos šarvuotas riteris? Vargu.
Ar toks restoranas padidins turistų skaičių Vilniuje? Ne, jų net nepadaugės pačioje pilyje, nes ją aplenks tie, kurie nevargs lipti į kalną vien dėl demonstratyvaus turistų maustymo.
Taigi restoranas Gedimino pilyje erzins vietinius ir atbaidys turistus.
Bet ar tai reiškia, kad Vilniuje reikia visiškai atsisakyti istoriją imituojančių restoranų? Jokiu būdu. Gal toks restoranas tiktų Valdovų rūmams, bet tai jau atskira tema.
– Ką manote apie šiuolaikines Vilniaus architektūros, miesto plėtros kryptis?
– Vilniaus architektūriniame piešinyje mane šiek tiek erzina trumpalaikis pragmatizmas.
Juk pirmieji nauji, nuo pamatų duobės pradėti vieši, miestiečiams skirti pastatai Vilniuje atsirado tik praėjusiais metais – Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekyje ir Valdovų rūmai, kuriuos vadinti nauja statyba logiška, bet keista.
Iki 2013-ųjų buvo pertrauka nuo devintojo dešimtmečio, kai buvo pastatyti Lietuvos SSR liaudies ūkio pasiekimų parodų rūmai (dabar „Litexpo“) ir Lietuvos SSR revoliucijos muziejus (dabar – Nacionalinė dailės galerija).
2000-aisiais prasidėjęs statybų bumas buvo ūkiškąsias miesto funkcijas tenkinantis reiškinys – statyti daugiabučiai, biurų kompleksai, parduotuvės, mokyklos, administraciniai pastatai ir kelios bažnyčios, o štai viešajam interesui skirtos erdvės pertvarkomos, plečiamos, dailinamos, bet ne statomos.
Prisipažinsiu, aš galiu nurodyti du trūkstamus objektus, kuriuos privalo turėti sostinės centras – architektūriškai reikšmingą daugiafunkcę koncertų salę ir tokį pat kongresų centrą.
Tai nėra mažai: juos pastačius Vilniuje atsirastų du kartus daugiau naujos viešosios erdvės po stogu.
– Kaip vertinate dangoraižius dešiniajame Neries krante? Tai stiklo ir betono baidyklės ar šiuolaikiško Vilniaus puošmena?
– Vilniaus dangoraižiai tikrai ne baidyklės – tai palyginti kokybiškos architektūros statiniai.
Jie atrodo tvarkingai ir tikrai dera prie miesto visumos. Man dešinysis Neries krantas kelia tiktai gerus jausmus.
