Kaip tų dienų liudininkas norėčiau atkurti teisybę", – sakė dimisijos brigados generolas 63 metų Česlovas Jezerskas, prieš 23 metus nuo sausio iki rugsėjo vadovavęs mokomosioms kuopoms Seime.
Todėl šį sausį atvykęs į Savanoriškos krašto apsaugos dienos renginius jis paragino SKAT nesisavinti laisvės ir nepriklausomybės gynėjų vardo: „Nė vienas žmogus, nė viena žmonių grupė negali sakyti, kad jie apgynė Lietuvos nepriklausomybę. Apgynėme mes visi."
Sausio 13-osios išvakarėse vaikščiodamas tarp liepsnojančių prie Seimo laužų Č.Jezerskas susitiko ne vieną parlamento gynėją, su kuriuo prieš 23 metus kartu gynė šį pastatą.
Daugelis jo klausė to paties: „Generole, kodėl mūsų niekas neprisimena?"
Jau kurį laiką renginiuose visur minimi tik savanoriai, niekas nekalba, kad parlamento pastatą gynė pasieniečiai, Kauno puskarininkių mokyklos kariūnai, šauliai, Afganistane kovoję lietuviai, Kauno žaliaraiščiai, Rytų kovos menų sportiniai klubai, aukštųjų mokyklų studentai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojai, Krašto apsaugos departamento mobilizuoti žmonės, taip pat ukrainiečių ir latvių savanorių būriai.
Č.Jezerskas tikina pažadėjęs gynėjams to paklausti parlamento gynybos vadu pasiskelbusio atsargos pulkininko Jono Gečo ir savo pažadą įvykdė.
Šiomis dienomis dimisijos generolas pasikalbėjo su J.Geču ir teigia išgirdęs jo pažadą pasistengti, kad kitais metais į minėjimą būtų kviečiamas ir prisiminimais dalytųsi platesnis ratas žmonių.
Č.Jezersko manymu, parlamento gynimo istorija kuo toliau, tuo labiau iškraipoma.
„Savanoriai" dažniausiai tapatinami su tuo metu dar neegzistavusia ir tik sausio 19 dieną įkurta Savanoriška krašto apsaugos tarnyba (SKAT diena minima prisimenant įstatymo registravimo datą), ir skelbiama, kad parlamentą gynė Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabas, vadovaujamas J.Gečo. Krašto apsaugos departamentas neminimas iš viso.
Č.Jezerskas teigia iš tuometinio Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus girdėjęs, kad J.Gečui buvo duotas nurodymas fiksuoti įvykius, organizuoti aplink Aukščiausiąją Tarybą įsikūrusius žmones.
Lietuvos gynyba tomis dienomis turėjo griežtą struktūrą, ir visi buvo pavaldūs laikinajai gynybos vadovybei.
Ji numatė ginti su ginklu rankose du pastatus: Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. Krašto apsaugos departamentas įkūrė štabą šiems abiem pastatams ginti – jį sudarė tik departamento darbuotojai.
Č.Jezerskas prisimena, kad J.Gečas ten puikiai tvarkė raštvedybą, fiksavo įvykius ir prižiūrėjo leidimų išrašymą – taip buvo apibrėžiamos „koordinatoriaus" pareigos.
- Ar sunku buvo surinkti per dieną 3 tūkstančius žmonių?
- Vienu metu tiek gynėjų Seime buvo tik pirmosiomis dienomis po sausio 13-osios. Paskui juos išskirstė į pamainas, ir jie keitėsi pagal grafiką.
Pirmieji pradėjo budėti pasieniečiai. Jie susirinko jau sausio 8 dieną.
- Ar gynėjai sakydavo, kad turi šeimas, mažų vaikų ir baiminasi sovietų valdžios represijų?
- Tada niekas taip nekalbėdavo, tyliai pasišalindavo, ir viskas. Ginti parlamentą buvo mūsų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, pareiga. Išgirdę apie pavojų tėvynei, atvykę gynėjai kartais pabūdavo 2–3 dienas ir daugiau nesirodydavo. Tik vėliau prasidėjo planingas važiavimas.
Pasieniečiai, aišku, buvo geriausiai organizuoti. Jų tuo metu jau buvo apie porą tūkstančių. Bet jiems reikėjo saugoti ir valstybės sieną. Tuomet mokomasis junginys po truputį perėmė jų funkcijas.
- Kaip ketinote atremti kariškių ataką?
– Kaip tu sustabdysi tą šarvuotą mašiną? Kaip sustabdysi ginkluotus žmones? Mes tik norėjome, kad niekas negalėtų sakyti, jog nesigynėme. Turime parodyti pasauliui, kad priešinomės.
Jei būtų pradėję šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą, ką tu, žmogau, gali žinoti, kaip elgsiesi.
Vyrai buvo mokomi kautis lauke: kaip padegti šarvuotį, kitų veiksmų. Bet visko nenumatysi. Puolimo metu išėjus į aikštę mokiau greitai išstumdyti žmones, kad būtų kuo mažiau aukų. O tuomet – pabandyti padaryti kuo daugiau žalos mūsų priešams.
Tada sunkiausia buvo atspėti, kas draugas, kas priešas. Juk jie nedėvi uniformos, nesegi ženkliukų.
- Kaip aiškinotės priešus?
– Nieko nedarėme. Jokio patikrinimo nebuvo. Visi atvažiavo pasirengę kovoti. Kariuomenės nebuvo, bet buvo gynėjų pasiryžimas. Jis ir sustabdė. Ir dar Dievas padėjo.
Smėlio maišai būtų sustabdę puolėjus, jei būtų surengtas klasikinis puolimas. Bet puolimas nepradedamas nepasirengus. Sovietų kariuomenė parengia vietą, į kurią eina kareivis: apšaudo artilerija, naudoja dujas.
Groznas vėliau parodė – iš čečėnų parlamento liko tik sienos ir langų kiaurymės.
- Ar tarp gynėjų buvo ir moterų?
– Taip. Moterys medikės buvo reikalingos, nes buvo organizuojama lauko ligoninė.
- Ar daug atėjo nepilnamečių?
– Buvo, bet kai prasidėjo rimtesni įvykiai, paprašiau visus išeiti.
- Kaip per puolimą būtų buvę panaudoti Rytų kovos meistrai?
– Kazimieras Bartkevičius, Kęstutis Kudzmanas, Juozas Bakutis – tai garsūs meistrai, čempionai.
Svarbus buvo jų pasiryžimas ginti Seimą. Beje, sporto klubai tomis dienomis geriausiai organizavosi. Tačiau Kaune Žemės ūkio universiteto dziudo klubas kasmet sausio 13 d. rengia turnyrą – jų į Seimo renginius niekas nekviečia.
- Ar tarp parlamento gynėjų labiausiai patyrę buvo Afganistane kariavę lietuviai?
– Afganistaniečiai buvo užėmę pastato kampą ir laikėsi būryje. Jie laukė, kaip rutuliosis įvykiai, ir tikrai būtų priešinęsi.
Mes buvome pajėgūs tuos puolėjus sutvarkyti – tarnavome sovietų kariuomenėje, buvome tokie patys kariai. Aš – oro desantininkas, kapitonas. Koviniuose sporto klubuose savo vyrus rengiau kautis.
Kariniai-techniniai ir sporto klubai buvo priedanga kurti lietuviškas kovines formuotes. Pinigų niekas nedavė, todėl jų nariai užsidirbdavo algas saugodami pastatus ir išlaikė patys save. Iš jų vėliau susikūrė mokomasis junginys. Tai buvo kariuomenės užuomazga.
Mes tikrai buvome pasirengę kautis su omonininkais, reikėjo tik leidimo. Bet už jų nugaros stovėjo divizijos. Vos būtume juos palietę – būtų nukentėję civiliai, kurie nemoka gintis. Buvo griežtai įsakyta neprovokuoti.
Vyko didžiausi ginčai, kada pradėti šaudyti, kai priešai mus puls. Buvo aišku: jėga nieko nepadarysi.
- Ką tomis dienomis valgėte?
– Žmonės vežė, kas ką galėjo: arbata, sumuštiniai, ūkininkai skerdė kiaules. Parlamento valgykla gamino iš to, kas atvežta.
- Netikrinote, ar neužnuodyta?
– Kiek žinau, tuo rūpinosi karo medikai. Bet jei jau atėjai ginti parlamento, koks skirtumas, nunuodys ar žūsi per ataką.
