Vienintelis klausimas yra: „Ar Lietuva – konstitucinė valstybė, ar ne?“
Ar tai ne paradoksas? Jeigu neleisime surengti referendumo, tuomet pažeisime Lietuvos Konstituciją, jei leisime ir jis įvyks ir jame bus priimtas sprendimas uždrausti parduoti žemę užsieniečiams, bus pažeista Lietuvos Konstitucija.
Parašai surinkti, referendumas turi įvykti. Tiesiog privalu suteikti pakankamai informacijos, ką pakeis ir ko nepakeis šis referendumas ir leisti patiems žmonėms apsispręsti.
Pirmiausia, ko jis tikrai nepakeis – žemės pardavimo užsieniečiams. Jau dabar Lietuvos žemę, kaip ir kitose Europos Sąjungos ir kitose valstybėse, gali įsigyti užsieniečiai. Priemonių tikrai yra. Pavyzdžiui, įsteigti Lietuvoje įmonę, kuri valdoma užsienio kapitalo lėšomis, ir žemę galima supirkinėti į kairę ir į dešinę. Tokia pati situacija nutiko Brazilijoje dar 2010 metais, kai net uždraudus žemės pardavimą užsieniečiams, ji buvo superkama Kinijos kapitalo įmonių.
Beje, tokia pati padėtis įsivyravo ir Ukrainoje. Nors Ukrainos įstatymai ir draudžia žemės pardavimą užsieniečiams, tačiau Kinija per Ukrainos vieną iš kompanijų jau yra nupirkusi 5 % valstybės teritorijos.
Ką šis referendumas tikrai užtikrins, jeigu juo bus nuspręsta parduoti žemę užsieniečiams? Savaime suprantama, kad atsiras įmonių, kurios vykdys tokią veiklą – supirkinės, o paskui nuomos, pardavinės žemę užsieniečiams. Tik viena aišku – tai bus daroma „už uždarų“ durų. Ar tikrai to norime? Juk visa tai tik apribos konkurenciją – iš lietuvių žemių savininkų žemė bus nuperkama ne realios vertės kainomis, o priimtinomis ir kažkas iš to „darys verslą“.
Esu šalininkas to, kad Lietuvos žemė turi būti vertinama ir saugoma. Bet saugojimą ir vertinimą galima kontroliuoti įstatymais, kurie gintų tiek viešąjį, tiek privatų interesą. Variantų tikrai yra, įstatymų leidėjai tiesiog turėtų pasirinkti jiems priimtiną.
Vienas iš jų galėtų būti žemės ūkio paskirties žemės apmokestinimas. Tai apribotų žemės ūkio paskirties žemes tiesiog supirkinėjančių ir nieko su ja neveikiančių įmonių veiklą. Jeigu žemė nėra naudojama ekonominiams tikslams – dirbama, puoselėjama ir kt. – numatykime mokestį už tai. Tokiais apribojimais bus „suvaržyti“ ne tik užsieniečiai, bet ir lietuviai, kurie turi supirkę tūkstančius kvadratinių metrų žemės, tačiau ja nesinaudoja ir nevykdo jokios ekonominės veiklos.
Kitas variantas – Danijos modelis. Čia žemės pardavimas užsieniečiams yra apribotas – žemę gali įsigyti tik žmonės, gyvenantys šalyje ne mažiau nei 5 metus, yra ES piliečiai ir dirbantys šioje šalyje, jeigu ne ES piliečiai, tuomet jie turi realiai gyventi šalyje ar turėti verslo leidimą.
Priemonių tikrai yra, tik turime pasitelkti vaizduotę ir surasti Lietuvai priimtiniausią variantą. Bet žmonėms nuspręsti reikia patiems.
Deja, referendumo iniciatoriai parodė, kad viskas yra įmanoma, ypač kai žmonės gąsdinami baubais ir jiems nepateikiami realūs faktai.
Nenaudojamos žemės problema buvo keliama ir anksčiau, tačiau niekas piliečių raginimu negirdėjo ar nenorėjo girdėti. Net prasidėjus parašų rinkimui daugelis politinio gyvenimo dalyvių tiesiog manė, kad parašų surinkti nepavyks, o tai reiškia, nereikės ir nieko keisti. Tik surinkus parašus, staiga, Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra išgirdo, kad tokia problema yra ir jau dabar beveik sutartinai sutinka, kad ją reikia kažkaip spręsti. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad piliečiams nieko kito nelieka, kaip rinkti parašus referendumuose, kad juos išgirstų.
Politikų atsakomybė šiandien ne manipuliuoti ir dirbtinai riboti referendumo rengimą, bet išaiškinti žmonėms realius faktus. Atėjo laikas visiems išsrėbti šią sriubą ir paaiškinti, kas vyksta iš tikrųjų. Referendumas, jeigu toks vyktų, yra gera vieta diskusijai. Ir žmonių gąsdinimas baubais, o iš kitos pusės ES narystės nutraukimu, struktūrinės paramos praradimu, tikrai prie to neprisideda.
