Musninkų gatvės 5-ojo namo gyventojams nusviro rankos. Nors jie raštais užvertė savivaldybę, policiją ir daugiabutį administruojančią įmonę, 91 metų Nikolajus Guzevičius kaip mėtė šiukšles per langą, taip ir mėto.
Vienas gyvenantis ir retai ką į butą įsileidžiantis pensininkas atliekoms skirto kibiro neturi ir turbūt net nežino, kur yra šiukšlių konteineriai prie namo.
Nors vienišam, sunkiai vaikštančiam vyrui reikia pagalbos, neskuba ir socialiniai darbuotojai.
Neįtikėtinai apšnerkštame bute jie – reti svečiai.
Meduolių skonis nepatiko
Koldūnų pakeliai, duonos maišeliai, grietinės indeliai, batų vidpadžiai, net drabužiai mėtosi po N.Guzevičiaus langais. Akivaizdu, kad vyras mėgsta mineralinį vandenį – butelių nuo jo kieme voliojasi ne vienas.
Pensininkas išrankus maistui. Jam nepatiko meduoliai, todėl paragavęs juos išmetė per langą su dėžute. Čia mėtosi ir daugiau maisto atliekų.
N.Guzevičius pamaitina ir benamius, kurie prie pensininko langų jau išmynė taką.
Atsakymai – neguodžiantys
Musninkų gatvės 5-ojo namo gyventojai į savivaldybę kreipėsi ne kartą.
Jie rašė, kad N.Guzevičius šiukšles mėto kas dieną, ne kartą fotografavo atliekų krūvas ir siuntė nuotraukas įvairioms institucijoms.
„Nemanau, kad jei taip elgčiausi, likčiau nenubaustas. Kažkodėl vieniems daromos išimtys, o kitiems – ne“, – širdo vienas daugiabučio gyventojas.
Musninkų gatvės 5-ajame name gyvenantys vilniečiai iš įvairių įstaigų gavo daugmaž panašius atsakymus: „Šiukšles mėtantis asmuo gyvena vienas ir nieko neįsileidžia.“
Tik kartą savivaldybė paguodė gyventojus pranešusi, kad teritoriją tvarkanti bendrovė „Naujamiesčio būstas“ įpareigota dažniau kontroliuoti namo kiemą. Valdžia džiugiai informavo, kad teritorija sutvarkyta.
Deja, tvarka kieme buvo neilgai. Po kelių dienų ten vėl mėtėsi maisto atliekos.
Sunku nueiti į parduotuvę
N.Guzevičiui reikia pagalbos. Socialinės paramos centro direktorė Solveiga Reisgienė tik padėkojo už informaciją ir žadėjo ją perduoti socialiniams darbuotojams. Jie mėgins pensininkui padėti.
Tačiau kaimynai jau prieš keletą metų beldėsi į socialines įstaigas, pranešė, kad vienišam žmogui sunku gyventi. Anksčiau N.Guzevičius vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda, o dabar – ramentu.
Tempti vežimėlį, į kurį susideda parduotuvėje pirktus maisto produktus, jam vis sunkiau.
Anot šalia gyvenančio Norberto, šiukšles per langus kaimynas ėmė mėtyti maždaug prieš dvejus metus. Anksčiau jis buvo tvarkingesnis.
Baisėjosi net santechnikas
Norbertas džiaugėsi, kad jo butas tame pačiame aukšte kaip kaimyno, o ne žemiau jo.
Mat apačioje gyvenantys žmonės skundėsi, kad juos puola iš N.Guzevičiaus buto atkeliaujantys gyviai.
Negana to, N.Guzevičius buvo užtvindęs žemiau gyvenančių kaimynų butą, kai sugedo unitazas. Kai pensininkas iškvietė santechniką, jis nesutiko atlikti remonto, kol nebus iškuoptos grindys.
Atėję tvarkdariai iškuopė tik prieškambarį ir tualetą. Kitur baisi netvarka liko.
Langai seniai neblizginti
„Sostinės“ žurnalistams pravėręs duris N.Guzevičius tvirtino, kad netvarka jam netrukdo gyventi. Nors buvo vidurdienis, vyro bute visur degė lempos, kaito įjungtas šildytuvas. Kurgi ne – juk visi langai seni, kiauri, metų metus neblizginti. Pro stiklus jau sunkiai įsiskverbia saulė.
Nors netvarka baisi, purvas nevalytas keletą metų, vis dėlto vaizdas ant stalo liudijo, kad N.Guzevičius nebadauja. Vyras sakė svajojąs apie naujas šarvuotąsias duris – tada esą bus ramiau gyventi.
Visą gyvenimą N.Guzevičius dirbo moterų kirpėju. Ne vienam kaimynui jis rodęs didžiulį namą Verkiuose, kurį gyrėsi pastatęs už savo pinigus. Tačiau į šį namą vilnietis taip ir nepersikraustė.
Paklaustas, kodėl neaplanko artimieji, N.Guzevičius atsiduso: „Sūnus Amerikoje. O kam aš toks reikalingas?“
