Dialogo ne kaip meninės priemonės ar filosofinės literatūros rūšies, bet kaip diskusijos tarp skirtingų politinių nuostatų, įsitikinimų ar konkrečių projektų, kai pašnekovai pirmiausia girdi vienas kitą, supranta argumentus ir galbūt net suranda kompromisinį sprendimą.
Pretenduojant atstovauti visuomenei, nesunku ant statinės užlipus išreikšti savo emocijas, kurpti pareiškimus, kalbėti monologais, bet dėl to politiku netampama. Politikui reikia girdėti ir suprasti, kas vyksta kitoje barikadų pusėje, o tokia klausa ne bet kam duota.
Be dialogo su savo priešininkais Sąjūdis nebūtų pajėgęs atkurti nepriklausomybės. Eidamas aštrios konfrontacijos keliu Sąjūdis laikui bėgant būtų buvęs siaurinamas, lokalizuojamas iki nedidelės politinės grupės ir neutralizuotas.
Siekdami ne tik valdžios, bet ir istoriškai būdami teisiojo pusėje, Sąjūdžio politikai pripažino, kad žmonės anapus barikadų yra nevienodi ir kad net iš vieno asmens gali išgirsti du - oficialų ir privatų - balsus. Toks buvo A.Brazauskas.
Dialogas, niekada nevirtęs glėbesčiavimusi, suteikė galimybę prie sovietinio režimo prisitaikiusiems žmonėms laikytis oriai, nors vėliau, praūžus istorinėms permainoms ir išblėsus baimei, ne vieno kolaboravusio su okupacine valdžia tokia Sąjūdžio subtilybė buvo įvertinta kaip silpnybė. Ir vis dėlto dialogu pasiektas tikslas buvo svarbiau už kai kurių veikėjų padorumo stoką.
Kuriantis partijoms ir vykstant nevienareikšmėms reformoms, dialogo poreikis tik stiprėjo. Ir lemiamais momentais juo buvo sėkmingai pasinaudota. Stojant į NATO didžiosios partijos, kairieji ir dešinieji, sugebėjo susėsti prie stalo ir sutarti svarbiausiais strateginiais klausimais.
Sutariančių politikų poveikis visuomenei buvo toks stiprus, kad vėliau, jau pritaikant ES normas ir taisykles, piliečiai, pasitikėdami politikų didesniu išmanymu, vis mažiau diskutavo, ką jos iš tikrųjų reiškia.
Ratifikuojant ES dokumentus Seime iš tribūnos buvo skelbiama, kad Lietuvos visuomenė yra labai protinga, pasitiki politikais ir, skirtingai nei kai kurios naujos ES narės, sutinka juos priimti be jokių ypatingų diskusijų ir juo labiau referendumų.
Apgaulinga ramybė tęsėsi neilgai. Pirmieji atkuto krikščioniškų vertybių sergėtojai. Paaiškėjo, kad ne viskas, kas vyksta Vakarų Europoje, yra priimtina gana gausiai Lietuvos visuomenės daliai.
Tačiau dar labiau išryškėjo, kad politikai yra visiškai nepasiruošę - nei dalykiškai, nei metodiškai - su visuomene ir juo labiau tarpusavyje diskutuoti apie šeimą ar netradicinę lytinę orientaciją.
Šiuo metu tiek Seimas, tiek įvairios visuomeninės organizacijos skendi tarpusavio kaltinimų, įžeidinėjimų ir komiksų lygio akcijų jūroje. Pasirodė ir platesnių apibendrinimų: Lietuva esą sugrįžusi į kitokią Europą nei tikėjosi.
Yra teigiančių, kad paniurzgėjusi Lietuva vis tiek privalės priimti net ir labiausiai jai nepatinkančius įstatymus. Mano manymu, jeigu nebus civilizuoto dialogo, konfliktinės situacijos tik aštrės.
Dialogas pradingo tvarkant beveik visus svarbesnius valstybės gyvenimo reikalus. Naujos atominės elektrinės statybos idėja atsirado staiga, be jokio visuomenės paruošimo ar net elementarios diskusijos. Valdantieji nusprendė, kad visuomenė nėra elektrinių specialistė, todėl neverta jos nuomonės ir klausti.
Dėl demonstratyvaus, išankstinio žmonių nuomonės ignoravimo, dialogo stokos tarp partijų ir atsirado žalingas Lietuvos ateičiai referendumo rezultatas. Nacionalinis projektas, o elgiamasi, tarsi būtų statomas miesto tualetas.
Tas pat atsitiko ir su skalūnų dujų žvalgyba. Kelias savaites viešoje erdvėje priešininkai buvo vaizduojami kaip juokdariai. O kai projektas žlugo net neprasidėjęs, valdžia staiga susimąstė: kaip čia atsitiko, kad keli juokdariai sugebėjo sužlugdyti valstybinės svarbos reikalą?
Aristokratiškas valdžių požiūris į visuomenėje vykstančius procesus ir nuotaikas paskatino parašų rinkimą referendumui dėl žemės nepardavimo ES piliečiams. Žinoma, jeigu toks referendumas įvyktų, tai būtų priešiškas Bendrijai pareiškimas. Teigiami referendumo rezultatai būtų strateginė Lietuvos klaida.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Jei parašų rinkimo nebūtų, valdžia apie saugiklius parduodant žemę užsieniečiams net nebūtų pradėjusi galvoti. Yra dar viena svarbi aplinkybė. Lietuvos vadovai apie šio referendumo šaknis žinojo daug anksčiau, nei prasidėjo konkretūs žingsniai, bet nieko nedarė. Nesikalbėjo su parašų rinkėjais, nediskutavo nei formaliai, nei neformaliai. Buvo įsitikinę, kad jis išsikvėps pusiaukelėje.
Pražūtinga savikliova būdinga ir kairiesiems, ir dešiniesiems. Pastarieji, beje, vis intensyviau bando paaiškinti referendumų antplūdį Lietuvoje Rusijos "minkštąja galia" užsienyje.
Prieš savaitę konservatorių paviešintoje "Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje" teigiama, kad už šių trijų didelių ir gerai organizuotų akcijų stovėjo ir stambus lietuviškas verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje.
Galbūt. Rusijoje egzistuoja poveikio iš imperijos ištrūkusių valstybių atžvilgiu politika. Vienur - agresyvi, kitur - minkštesnė. Ir ieško vietinių rėmėjų.
Bet, pastarųjų penkerių metų visuomeninių iniciatyvų mūsų šalyje požiūriu, dėl kylančių konfliktinių situacijų kaltesnė yra pati Lietuvos valdžia. Ji izoliavosi nuo visuomenės ir tik referendumų priremta pradeda pokalbius su žmonėmis. Pokalbius, bet, deja, dar ne dialogą.
