G.Kanovičiaus raštų penkiatomio leidybą parėmęs Kanadoje gyvenantis, bet dažnai į Lietuvą atvykstantis rašytojo sūnus bendrovės „Candid opinion“ vadovas Dmitrijus Kanovičius su „Lietuvos rytu“ kalbėjosi apie tautinių mažumų padėtį mūsų šalyje bei lietuvių ir žydų santykius.
– Lietuvos lenkų vardu kalbantys politikai reikalauja įteisinti pavardžių rašybą pasuose lenkiškais rašmenimis ir leisti gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietovėse vietovardžius rašyti ir jų kalba. Bet ar tai iš tiesų tautinėms mažumoms svarbios problemos?
– Atsakydamas į panašų klausimą, mano tėvas G.Kanovičius atkreipė dėmesį, kad Izraelyje gatvių pavadinimai rašomi ir hebrajiškai, ir arabiškai. Žydų ir arabų konfliktas tebesitęsia ir dar nežinia, kiek metų tęsis, bet tai netrukdo rašyti pavadinimus abiem kalbomis.
Gal kai kurių žydų savimeilę ir užgauna arabiškai užrašyti pavadinimai, bet Izraelyje niekas dėl to neprotestuoja, jokia partija nekelia šio klausimo, nes nugali protingumo kriterijus. Kam be reikalo erzinti arabus?
Manau, ir Lietuvos politiniame gyvenime vietovardžių ar pavardžių rašyba neturėtų būti esminė valstybės problema.
Vis dėlto reikėtų visiems vengti kurstyti aistras - verčiau susėti prie bendro stalo ir ieškoti kompromisų, mokytis vienas kitam nusileisti. Lietuvos tarptautinio įvaizdžio stiprinimui toks kivirčas dėl pavardžių ir vietovardžių rašybos tik kenkia.
- Ar tenka girdėti Lietuvos žydų nusiskundimų, kad jie kaip nors diskriminuojami?
- Pirmiausia Lietuvoje labai mažai liko žydų, su kuriais bendraudavau kadaise vaikystės ir jaunystės metais, kai dar gyvenau Vilniuje. Bet iš mane pasiekiančių atgarsių žydams daugiau rūpi Lietuvos valstybės vaidmuo padedant suprasti bendrą lietuvių ir žydų istoriją, kuri mus ir jungia, ir skiria.
Ši istorija be galo turtinga ir daugiausia pozityvi, išskyrus Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, kai žydų ir lietuvių santykiai buvo labai skaudžiai sužeisti. Galima sakyti, kad kuriam laikui šie santykiai buvo nužudyti. Iki šiol žaizdų dar nepavyko pagydyti.
Tačiau, kaip sako mano tėvas, šių žaizdų neįmanoma gydyti nuolat ant jų barstant druską. Reikia eiti pirmyn, aišku, nepamirštant praeities, bet vengiant vieni kitiems reikšti pretenzijas.
Ko gero, net ir žydų emigraciją iš Lietuvos didele dalimi lėmė tai, kad nepavyko išgydyti praeities žaizdų. Iš istorijos gerai žinoma, kad šalys, kurias palieka žydai, dėl to tik nukenčia ir, atvirkščiai, kur klesti žydai - ir valstybė tvirtėja. Nejau Lietuva taps istorine išimtimi?
Nesakau, kad žydai yra kažkuo išskirtiniai, bet jų padėtis atspindi valstybės sveikatą, gebėjimą sukurti sveiką aplinką visiems žmonėms.
Dabar Lietuvoje kuriamos geresnės sąlygos visoms tautoms, tačiau žydų čia jau beveik nebeliko...
- Lietuvos žydų bendruomenė ir dabar daro įtaką šalies gyvenimui. Ar jiems pavyks tęsti šimtametes žydų istorijos ir kultūros tradicijas?
- Labai nesinori pritarti nuomonei, kad Lietuvos žydų istorija jau baigėsi, bet nelengva rasti argumentų, kurie nuteiktų optimistiškai.
Aišku, dar galima mėginti tęsti žydų veiklos tradicijas ir tam reikia ne žodžių, o darbų. Daug kas priklausys nuo Lietuvos politikų, kurių rankose švietimo sistema, galinti skleisti istorijos suvokimą ir formuoti visuomenės, ypač jaunosios kartos, požiūrį į žydus bei kitas tautines mažumas.
Turime diegti požiūrį, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos yra viena šeima, tik skirtingai spalvingos ir tuo viena kitą praturtinančios.
Norėdama prisidėti prie šio darbo, mūsų šeima Jonavos, kurioje gimė tėvas, moksleiviams įsteigė premiją už rašinius apie tautinių mažumų indėlį į miesto istoriją ir kurtūrą. Toks pat ir vienas iš G.Kanovičiaus raštų rinkinio projekto tikslų.
Norime, kad mūsų tėvo kūryba, kuri žydų gyvenimo pavyzdžiu kalba apie bendražmogiškas problemas, padėtų Lietuvai geriau suprasti, jog ją kūrė visos šioje žemėje gyvenusios tautos. Turime mokytis mylėti savo tėvynę ir kaimynus, o tuomet nesinorės išvykti laimės ieškoti svetur.
Aš pats išvažiavau iš Lietuvos. Išvyko ir daug mano pažįstamų. Manau, dėl to nuskurdome mes, nuskurdo ir Lietuva. Mano meilės žemei, kurioje užaugau, niekas užmušti negali, todėl aš čia vis sugrįžtu.
Niekam Lietuvoje neturiu pretenzijų dėl to, kas įvyko. Bet reikia pripažinti, kad žmonės, čia netekę savo šeimų ir artimųjų, dar jaučia nuoskaudą ir gal net pyktį.
Kita vertus, prisimenu, ir lietuvius, kurie prarado Sibire savo artimuosius. Neverta užsiiminėti buhalterija ir skaičiuoti, kurių netektys skaudesnės - skauda vienodai.
- Ar prieš kelis dešimtmečius išvykę iš Lietuvos žydai dar jaučia ryšį su tėvyne?
- Susidaro įspūdis, kad Lietuva jiems vis mažiau rūpi. Tie žmonės, kurie čia užaugo ir jų asmenybes formavo Lietuva, pamažu išeina. O mūsų vaikams ši šalis - jau tik egzotika. Jie domisi Lietuva tiek, kiek jiems įdomi jų tėvų praeitis.
Vis dėlto žydų susidomėjimas Lietuva galėtų atgyti, jei čia būtų atgaivintos žydiškos kultūros tradicijos. Nekalbu apie turistinius ar verslo ryšius - tai lemia kiti interesai, nors lietuviškos šaknys gali tuos ryšius sužadinti.
- Gal būtų įmanoma sudominti labai turtingus litvakų kilmės verslininkus imtis Lietuvoje ir verslo arba prisidėti atkuriant tokius žydų kultūros paminklus, kaip pavyzdžiui, barokinę Didžiąją Vilniaus sinagogą?
- Iš tiesų Vilniaus mero Artūro Zuoko idėja atkurti Didžiąją sinagogą galėtų sujungti bendram darbui lietuvius ir žydus. Lietuva tarsi tiesia ranką litvakams. Tikiu, kad kada nors tokį projektą gali pavykti įgyvendinti.
Litvakai labai įtakingi žydų pasaulyje. Daug jų yra iškilios Izraelio politikos asmenybės, kaip antai Shimonas Peresas, Benjaminas Netanyahu, Ehudas Barakas. Net kai kurie mano klasės draugai ėjo ar eina aukštas pareigas Izraelio kariuomenėje, diplomatinėje tarnyboje.
Tačiau vargu, ar reikia litvakus išskirti iš kitų žydų. Be to, pastebėjau, kad litvakai itin skausmingai prisimena praeitį - jie visi Lietuvoje prarado daug savo artimųjų. Bet pasaulis keičiasi, ekonomika anksčiau ar vėliau nugali emocijas.
