To kaltininkas – šiuolaikinio Europos kino provokatoriumi Nr. 1 vadinamas danų režisierius Larsas von Trieras, sukūręs filmą „Nimfomanė“ - moters erotinių išgyvenimų nuo vaikystės iki penkiasdešimties metų istoriją. Ją pasakoja pagrindinė herojė Džo, kuri pati save įvardijo nimfomane. Pasakoja atvirai, gašliai, nieko nevyniodama į popierėlį.
L.von Trieras, režisierius, kamuojamas įvairiausių kompleksų, fantazijų, baimių, tarp kurių - nepažinios moters prigimties baimė anaiptol ne paskutinė, atvirai pasidalijo su žiūrovais tuo, kas jam neduoda ramybės. Filmo žanrą jis pats įvardijo kaip pornodramą. Įvardijo slapta šypsodamasis į ūsą ir galiausiai sukūrė labiau filosofinę komediją negu erotinę dramą, kurioje pokalbių kur kas daugiau negu sekso. Pornografijos jame irgi esama. Tačiau tokia nuo pat pradžių buvo autoriaus sumanymo esmė.
Tas „porno" baisiai sutrikdė Lietuvos valdininkus. Nors mūsų šalyje cenzorių tarsi nebėra, visada pabrėžiamas vidinės cenzūros būtinumas. Šis mechanizmas, matyt, ir įsijungė, kai filmą peržiūrėjo įvairioms institucijoms atstovaujanti Filmų indeksavimo komisija, suteikianti mūsų šalies kino teatruose rodomiems filmams indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, ko čia dvejoti? Filme iš tikro yra atvirų sekso scenų, tad jis neskirtas jaunesnei nei 18 metų publikai. Dėk ženklą N-18 ir leisk į ekranus. Žiūrovai pilnamečiai, patys susigaudys, kas yra kas.
Tačiau nujausdami, kad žiūrovų auditorija tikrai skils bent jau į dvi dalis – tuos, kurie filmą paskelbs šedevru, ir tuos, kurie keiks už manipuliaciją, ištvirkimą ir pornografiją, komisijos nariai nutarė apsidrausti. Kreipėsi į specialistus, kurie, jų nuomone, geba geriau įžvelgti ribą tarp meno ir nemeno.
Tokių specialistų jie rado Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje. Jos atstovas į meno subtilybes nesigilino. „Filme rodomi vyrų ir moterų lytiniai organai, atvirai demonstruojamas lytinis aktas, o tokia informacija pagal Visuomenės informavimo įstatymą neskelbtina“, – pateikė jie išvadą.
„Jeigu pripažįstama, kad filmas turi pornografinių elementų, mes jo neindeksuojame, jo negalima rodyti kino teatruose“, - savo sprendimą paskelbė Filmų indeksavimo komisija.
Vadinasi, „Nimfomanės“ nepamatysime? O gal šį kartą imkime pavyzdį iš Rumunijos? Ten irgi buvo uždrausta rodyti šio filmo 2-ąją dalį, bet po menininkų ir kultūros ministro sukelto triukšmo draudimas atšauktas. Maža to, atleistas už draudimą atsakingas pareigūnas.
Nesiūlome atleisti kino meno nelabai išmanančių pareigūnų. Geriau praplėskime jų akiratį – surenkime L.van Triero filmų peržiūrą, kad įsitikintų: moters esmės – to, ko vyrui niekada nelemta suprasti vien todėl, kad jis vyras, – tyrimas yra jo kūrybos varomoji jėga. Kas gali būti už tai sunkiau? Bet todėl taip traukia ir L.von Trieras visada tą darė: kėlė moterį ant pjedestalo, draugiškai šaipėsi, truputį tyčiojosi, spraudė į sąlygiškumo rėmus, smerkė. Dabar atėjo laikas bejausmiam mikroskopui, moters preparavimui.
L.von Trieras sukūrė filmą apie tai, kaip sutvarkytas pasaulis, kokia žmogaus vieta jame, ir dar apie tai, kas dedasi jo pačio galvoje, kokie prakeikti klausimai jį iki šiol kamavo.
Nesužinosime to? Tai jau mūsų bėda. L.von Trierui dėl to nei šilta, nei šalta. Kai sužinos apie draudimą Lietuvoje rodyti „Nimfomanę“, jam bus proga užsisakyti naujus marškinėlius, panašius į tuos, kuriuos jis vilkėjo per Berlyno festivalį, kuriame įvyko šio filmo premjera.
Kaip žinoma, ant marškinėlių buvo Kanų „Auksinės palmės šakelės“ piešinys ir užrašas „Persona non grata. Oficialus pasirinkimas“, primenantis, kad 2011-aisiais Kanų festivalio rengėjai, tiesmukai supratę L.von Triero „nacistinį“ pokštą, išvijo jį iš kino forumo.
„Uždraustas Lietuvoje“. Provokatoriui L.van Trierui toks užrašas dėl tiesmukai suprastos jo pornodramos, ko gero, visai patiktų.
