Beveik prieš dešimt metų Švediją pašiurpinęs 47 metų Vidmantas Varkalis lieja apmaudą dėl didžiausios, jo manymu, neteisybės: jei būtų likęs kalėti Švedijoje, šiais metais jau būtų galėjęs tikėtis išeiti į laisvę.
Toje šalyje yra lygtinio paleidimo įstatymas nuteistiesiems iki gyvos galvos, rašo Lietuvos rytas."
Lietuvoje, į kurią buvo grąžintas kalėti, tokio įstatymo nėra, tad kalinys pasmerktas kalėjimo kameroje laukti mirties.
Ši lemtis jam atrodo itin baisi, nes pabuvęs Švedijos kalėjime ir pajutęs kitokį požiūrį į kalinius, jis iki šiol neapsiprato Lukiškėse.
V.Varkalį šiurpina kalinių kastos, prižiūrėtojų pažeminimai, viduriavimą sukeliantis maistas.
– Kodėl manote, kad Švedijoje jūsų nuosprendis būtų buvęs persvarstytas? Juk lygtinis paleidimas netaikomas, kai nusikaltimas ypač žiaurus.
– Švedijoje nusikaltimas ypač žiauriu laikomas tada, kai lavonas išniekinamas, pavyzdžiui, supjaustomas į gabalus.
Paprastas nužudymas peiliu, kuoka ar dar kokiu nors daiktu nelaikomas ypač žiauriu.
– Bet garsios Švedijos psichologės Helenos Bering nužudymas sukėlė labai didelį visuomenės pasipiktinimą. Aukai buvo ne mažiau kaip dešimt kartų peiliu durta į nugarą ir krūtinę...
– Triukšmas kilo, kai aukos šeimos nariai, draugai pradėjo paieškas, dar įsitraukė korespondentai.
Nebuvo net minties žudyti. Tikslas buvo apiplėšti, paimti pinigus. O nužudymas įvyko spontaniškai.
Kaip aš gailiuosi! Bet nieko negaliu pakeisti.
– Lietuvoje vyksta kelis kartus daugiau žmogžudysčių nei Europos Sąjungos vidurkis. Ar lietuviai turi kokį nors išskirtinį žmogžudžio geną?
– Mano manymu, pagrindinė priežastis – Lietuvos kalėjimai. Jie – nusikaltėlių gamyklos.
Tarkime, žmogus pakliūva į kalėjimą už maišo bulvių vagystę. Kalėjimo aplinka, požiūris į kalinius žmogų tarsi užprogramuoja vėl nusikalsti.
Išėjęs į laisvę jis turi tiek daug neapykantos, kad nejučia vėl padaro nusikaltimą.
Antrasis nusikaltimas – didesnė bausmė. O po to viskas ritasi kaip nuo kalniuko. Po kiekvienos bausmės neapykanta, pyktis, nepasitenkinimas tik didėja. Žmogus nenori žudyti, bet nepajunta, kaip tai padaro.
Kol nepasikeis kalėjimo administracijos, personalo požiūris į nuteistąjį, nieko čia nebus. Nusikalstamumas tik augs ir augs.
– Ar tuo galima paaiškinti ir jūsų įvykdytą žmogžudystę Švedijoje? Juk prieš tai kalėjote Lietuvoje?
– Aš kalėjau už valstybinio turto grobstymą, o po to dariau viską, kad tik negrįžčiau į kalėjimą.
Jei žmogus stiprus ir nori išlikti savimi, gal kokią dalelytę blogio ir pasiims. Bet išėjęs iš kalėjimo geriau sausą duoną valgys, tik nevogs.
Švedijoje apiplėšti ryžomės, nes negalėjome grįžti į Lietuvą, – trūko pinigų keltui.
Važiavome su kompanija dirbti į Švediją.
Kai nuvažiavome, paaiškėjo, kad tų mūsų vadinamųjų draugų jau nėra, jie – Norvegijoje.
Pradėjome patys ieškotis darbo, galiausiai atsidūrėme Norvegijoje.
Ten vertėmės atsitiktiniais darbais: tvarkėme medieną, vežėme šieną. O kai supratome, kad nieko čia neužsidirbsime, nutarėme grįžti į Lietuvą.
Norvegijoje susipykome. Automobilio savininkas ir jo draugas grįžo dviese, o mes be mašinos, be pinigų pasiekėme Stokholmą.
Sužinoję, kiek kainuos kelto bilietai, pamatėme, kad trūksta pinigų.
Sėdėjome parkelyje su ta vadinamąja mano bendrininke, ji ir sako: „Žiūrėk, kokia mižnė eina. Ją peiliu pagąsdinsi – ir viską atiduos.“
– O užpulta moteris mokėjo gintis?
– Ką gintis! 50 kilogramų sverianti moteriškė. Švedijos teisme prokuroras rodė į mane: jis – didelis ir stiprus, jis jau kalėjęs, jis – lietuvis.
Aš pasakiau: „Būčiau griebęs ją už gerklės – jos galva rankoj būtų likusi. Ką kalbi, žmogau.“
– Jei jums leistų reformuoti Lukiškių kalėjimą – nuo ko pradėtumėte?
– Atleisčiau personalą. Iš tų paprastų darbuotojų gal būtų galima ką nors palikti, nes šiuo metu yra didelių pokyčių.
Bet visą režimo skyrių išvaryčiau lauk.
Naujiems darbuotojams taikyčiau švediškus kriterijus: žmogiškumas, bendravimas su kaliniais.
Iš manęs reikalauja, kad aš gerbčiau personalą. Bet kai personalas už niekus ant manęs kaip piktas pitbulis loja, kokia gali būti pagarba?
Teko kalbėtis su ką tik pradėjusiu dirbti jaunuoliu. Tas sako: „Mokiausi specialiuose kursuose, kaip dirbti kalėjime.
Mus mokė vienaip, o kai atėjome į kalėjimą, senbuviai neleido taip dirbti – esą čia sėdi šiukšlės ir atliekos.
– Palyginkite kalinimo sąlygas Lietuvoje ir Švedijoje. Kuo skiriasi iki gyvos galvos nuteistų kalinių gyvenimas?
– Kalėjimai skiriasi viskuo! Teisingai sakoma, kad Švedijos kalėjimuose – šiltnamio sąlygos!
Švedijoje vieno kalinio maistui per dieną skiriamos 39 kronos (apie 15 litų). Lietuvoje – gal 4 litai.
Kaliniai valgo keptas vištos šlauneles, baltą žuvį, apkepą, ledus. Kiekvieną dieną – po vaisių: obuolį, kriaušę, bananą, kivį, mandariną.
Paros maistas sudaro 1850 kalorijų. Pavalgai ir valgyti nenori.
Čia kaliniui skiriamame maiste – 3300 kalorijų, bet pavalgęs jau po valandos vėl nori valgyti. Būna tik suvalgai – ir tik spėk pribėgti iki tualeto. Ir nesuprasi, nuo ko.
Į valgyklą produktai pakliūva jau nubyrėję, virtuvėje vėl sava politika, dalytojų – irgi.
Sakau: „Man priklauso maistas gramais.“ Man atsakoma: „Aš daliju samčiais.“ Bet jo galima pakabinti pilną ar pusę – vis vien samtis!
– Ar skiriasi kameros?
– Švedijos kalėjimų kamerose yra televizorius, muzikinis centras, šviečiantis laikrodis su žadintuvu, ventiliatorius, stalinė lempa, didelis stalas.
Normali kėdė, lova su poroloniniu čiužiniu.
Niekas neatjungs televizijos kabelio, elektros – gali žiūrėti ištisą parą.
Iš to, ką man pavyko Švedijoje nudžiauti, parsivežiau į Lietuvą kelnaites ir rankšluostį. Kelnaitės susidėvėjo, o rankšluostį tebeturiu.
Švedijoje rytais – jokių patikrinimų. Prižiūrėtojas atėjo, atidarė duris, pasisveikino: „Labas rytas.“ Turi atsakyti – tai reiškia, kad esi gyvas.
Iš kameros gali išeiti į atitvertą to skyriaus plotą, pasivaikščiojimų kiemą, virtuvę.
Bendrame holiuke – biliardo stalas, didelis televizorius, šaldytuvai. Kieme stovi keptuvas – gali kepti mėsą.
– O kur gauti mėsos?
– Kalėjimo parduotuvėje gali apsipirkti du kartus per savaitę.
– Bet tam reikia pinigų?
– Jei tu nedirbi – kiekvieną savaitę tau sumokama 200 kronų (apie 80 litų). Jei mokaisi – gauni 350 kronų per savaitę. Jei dirbi – 500 kronų per savaitę.
Bet svarbiausia – žmogiškumas. Įsivaizduokite: atvežė mane iš vieno kalėjimo į kitą. Išlipau iš mašinos, nuėmė antrankius. Pribėgo to kalėjimo budėtojas, sveikinasi. Beje, ten visi su tavimi sveikinasi!
Nusivedė į kabinetą užpildyti dokumentų ir klausia: „Gal tau reikia duoti pinigų avansu?“ Sakau, kad man turi atsiųsti pinigų.
„Atsiųs dar nežinia kada, aš tau išrašau 500 kronų avanso.“ Dar pasiteiravo, ar aš geriu kavą, ir įteikė du pakelius „Nescafe“.
Iškalėjai pirmus dvejus metus – gali išeiti į laisvę keturioms valandoms. O po to – kasmet po 4 valandas.
Aišku, lydi du ar trys darbuotojai. Bet gali užeiti į baseiną, muziejų, teatrą, restoraną, apsipirkti.
Švedijos kalėjimo parduotuvėje nusipirkau odekolono, atsivežiau į Lietuvą.
Po pusės metų prieš Kalėdas vyko patikrinimas – mano kameroje rado tą odekoloną ir kaip didžiausiam nusikaltėliui paskyrė 15 parų karcerio.
– Ar turėdami geresnes kalinimo sąlygas Švedijoje kaliniai greičiau pasitaiso?
– Taip! Švedijoje sugrįžtančių atgal į kalėjimą – gal kokie 5 procentai. Ir daugiausia emigrantai.
Jei teismo nutartyje pasakyta „laisvės atėmimas“, ten ir atimama laisvė. O Lietuvoje iš kalinio atimama viskas!
Štai atvežė sesuo į pasimatymą mano motiną – ji su dviem lazdelėmis vos pakruta. Gal aš ją paskutinį kartą matau. Bet per stiklą negaliu jos apkabinti. Ir tai žmogiškumas?
Ten į pasimatymą gali ateiti bet kas.
Pamenu, gėjus sėdėjo už savo draugo nužudymą, o pas jį į pasimatymą atvažiuodavo naujas draugas gėjus!
Net mafijos bosas, didesnis už mūsiškius gaidjurgius ir vertelkas, elgėsi kaip eilinis kalinys. Pats padėdavo paprastam valkatėlei.
Ten visi lygūs – jokių kastų.
O pas mus pažiūrėkite, kokios kastos!
– Negi ir iki gyvos galvos nuteistieji susiskirstę į kastas? Juk po vieną kalite...
– Yra subkultūra, kurios niekaip nenorima atsisakyti.
Aišku, kaliniai neapiplėšinėjami. Bet kas liežuviu daugiau paloja – gauna per galvą. Tas, kuris kaliniui per galvą davė, nukenčia, bet kartu duoda pamoką: nereikia šakotis.
Vasarą nuteistieji iki gyvos galvos žaidė krepšinį. Vienoje komandoje – žemiausia kasta, kitoje – „verchai“.
Vieną dieną „verchai“ pažaidė – kitą dieną jau nežaidžia. Sako: „Prasidėjo kalbos, kad jei žaidžiame krepšinį su žemiausiais, tai ir mes tokie pat.“
– Ką veikiate kalėdamas?
– Nieko! Jei turi dvi nuobaudas, užmiršk visus renginius. Niekur nepakliūsi. Nei sportuoti, nei į koncertėlį.
– Girdėjau, Lukiškių kalėjime veikia mezgimo būrelis?
– Apie tą mezgimo būrelį sužinojau, kai jo jau nebeliko. Apie anglų kalbos kursus sužinojau velnias žino kada. Rašiau, niekas niekur neįtraukė. Būna kompiuterių kursai. Bet ko tik mokytojo paklausi apie programas – nieko nežino!
– Ar nenorėtumėte dirbti?
– Nėra darbo vietų! Vieni dirba metų metais, o kiti sėdi dešimt metų ir negauna darbo!
Kai atsilaisvina darbo vieta, ne pareigūnai skiria kalinį į ją. Pareigūnai bėga pas nusikaltėlį ir klausia: „Ar priimsite jį?“ Čia vadovauja kaliniai – ne personalas.
Kartą kalinius personalas parnešė girtus. Tie pasėdėjo izoliatoriuje – ir vėl dirba.
– Negi niekas nesikeičia?
– Palyginti su 2007-aisiais, kai Švedija mane perdavė Lietuvai, daug kas Lukiškėse keičiasi į gera.
Bet niekada Švedijoje nebūčiau gavęs nė vienos nuobaudos, o čia turiu jų milijoną, nes ieškojau teisybės.
Visuomenė pati įsuka smurto ratą
Dainius Pūras
Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius
„Smurtas yra svarbiausia šiuolaikinė visuomenės sveikatos problema. Jei visuomenė toleruoja smurtą, bus ir daugiau pačių skaudžiausių pasekmių – žmogžudysčių.
Kol šio paprasto dėsnio nesuvoks visi gyventojai, o ypač politikai, tol Lietuva bus tarp valstybių, kurioje itin daug smurto kultūros.
Kol kas Lietuvoje esame įklimpę į save ir kitus naikinantį smurto ir bejėgiškumo ratą.
Politikai ir visuomenės nariai vieni kitus skatina smurtą įveikti tuo pačiu smurtu ir taip dar labiau įsuka pragaištingą smurto, neapykantos ir patyčių ratą.
Kraštutinė šio bejėgiškumo išraiška yra kalbos apie mirties bausmės grąžinimą.“
Strasbūras išgirdo kalinių skundą
* Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre pradėjo nagrinėti aštuonių iki gyvos galvos nuteistų Lukiškių kalinių skundą prieš Lietuvą.
* Lietuvos įstatymai tokiems kaliniams nenumato galimybės išeiti į laisvę, išskyrus suteikus prezidento malonę.
* Skundą parašė už nužudymus ir kitokius nusikaltimus nuteisti Vladas Beleckas, Kęstutis Matiošaitis, Juozas Maksimavičius, Stanislovas Katkus, Rolandas Lenkaitis, Aidas Kazlauskas, Piotras Gervinas ir Edmundas Svotas.
* Jų teigimu, Lietuvos įstatymai nenumato ne tik nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinio paleidimo, bet ir kitų galimybių sušvelninti skirtą bausmę. Jų nuomone, amnestijos taikymas siejamas su tam tikrais politiniais įvykiais, o ne su asmeninės nuteistojo situacijos pagerinimu. Prezidento malonė teikiama vienašališku sprendimu.
* Pernai Strasbūro teisėjai nusprendė, kad taip iš žmonių atimama viltis, jog jiems paskirta bausmė gali būti sušvelninta. Tai nuteistųjų teisių pažeidimas. Kartu pabrėžiama, kad toks teisėjų sprendimas nesuteikia vilties nuteistiesiems „būti paleistiems artimiausiu metu“.
* Byloje prieš Didžiąją Britaniją ši valstybė buvo pripažinta pažeidusia konvenciją, nes laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės Europos žmogaus teisės normas atitinka tik tuo atveju, „jeigu yra tiek galimybė būti paleistiems, tiek galimybė persvarstyti nuosprendžius“.
* Strasbūro teisėjai taip pat yra pareiškę, kad situacija, kai iš kalinių atimama viltis, kad jiems paskirta bausmė ateityje gali būti sušvelninta, nesuderinama su žmogaus teisių konvencija.
* Dažniausiai Europos teisėje suteikiama galimybė nuosprendį persvarstyti po 25 metų.
* Lietuvoje tik vienas asmuo, nuteistas kalėti iki gyvos galvos, yra sulaukęs prezidento malonės.
Laikas šios skaudžios problemos neišspręs
Jonas Stašinskas
Kalinių globos draugijos pirmininkas
„Pagrindinis Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos reikalavimas yra nepabloginti nuteistojo teisinės padėties.
Tuo laiku, kai V.Varkalis buvo teisiamas, Švedijos teismai pusei už nužudymą teisiamų asmenų skirdavo bausmę iki gyvos galvos.
Praėjus 10 ar 17 metų visų tų nuteistųjų įkalinimas baigdavosi priėmus specialų teisinį aktą.
Tai priklausė nuo nuteistojo elgesio kalinimo įstaigoje.
Skirdami kas antram žudikui bausmę iki gyvos galvos Švedijos teismai įvertindavo aplinkybę, kad kiekvienas toks nuteistasis galės išeiti į laisvę.
Bet kai Švedijoje iki gyvos galvos nuteistas V.Varkalis buvo perkeltas atlikti tos pačios bausmės į Lietuvą, jo teisinė padėtis dramatiškai pasikeitė į blogąją pusę, nes nuteistiesiems iki gyvos galvos Lietuvoje nėra numatyta lygtinio paleidimo.
Jo dabartinis teisinis statusas griežtai apibrėžtas ir aiškus – kalėti iki gyvenimo pabaigos.
Lietuvos teismai turėjo galimybę V.Varkaliui paskirti terminuotąjį bausmės laiką, t.y. netaikyti jam nuosprendžio metu skirtos bausmės iki gyvos galvos, bet to nepadarė.
Iš Didžiosios Britanijos ar Airijos grąžintiems kalėti nuteistiesiems iki gyvos galvos bausmė trumpinama, nes nuosprendyje būna nurodytas „mažiausias galimas bausmės laikas“.
V.Varkalio nuosprendyje tokio įrašo nėra, bet neparašyta, jog lygtinis paleidimas negalimas.
Kaip dabar ištaisyti šiuos Lietuvos priimtus sprendimus nuteistojo V.Varkalio atveju, sunku pasakyti. Laikas savaime šios problemos neišspręs.
Tiesa, konvencija numato galimybę suteikti malonę ar sušvelninti bausmę ir nuosprendį priėmusiai valstybei – šiuo atveju Švedijai...
Lietuva galėjo iš viso nepriimti V.Varkalio iš Švedijos.
Teisingumo ministerijos viceministro rašte V.Varkaliui pernai nurodyta, kad jo sutikimo būti perduotam atlikti bausmę Lietuvoje nebuvo.
Pagal konvenciją, nuosprendį vykdanti valstybė gali nesutikti priimti nuteistojo be jo sutikimo.
Be to, sutikimas turi būti duotas savanoriškai ir suvokiant šio veiksmo teisines padarinius.“