Pastarosiomis savaitėmis pasirodė ne vienas tekstas ir nuomonė – politikų, politologų, žurnalistų, ekspertų ir atsargos karininkų – dėl Lietuvos karinio saugumo ir ginkluotųjų pajėgų galimybių atremti karinę agresiją. Nesiimsime vardinti visų faktų, kurie patvirtintų, kad Vladimiro Putino Rusija – tai ne Boriso Jelcino Rusija, grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybingumui didėja.
Yra daug frazių, puikiai iliustruojančių, kodėl svarbu rūpintis savo kariniu saugumu, – „nori taikos, ruoškis karui“, „kas nemaitina savos kariuomenės, tas maitina svetimą“ ir t. t. Tačiau investicijos į gynybą nėra pinigų išmetimas.
Pirmiausia įsivaizduokime: nusipirkome naują automobilį ir skubame įsirengti „slapuką“, signalizaciją, ją apdrausti, nusipirkti garažą arba išsinuomoti vietą saugomoje automobilių aikštelėje. Taip, kartais net ir tada automobilis pavagiamas, tačiau ar tai priežastis nieko nedaryti? Juk tam, kad važiuotum, „slapukas“ ir signalizacija nereikalingi.
Taigi Lietuvoje svarstoma apie gerovės valstybę, pensijų kaupimą, investavimą, energetinę nepriklausomybę, emigracijos sustabdymą, švietimą, mokslo inovacijas, ekonomikos pakilimą ir t. t., tačiau nekreipiamas dėmesys į tai, kad viso to galima netekti per vieną dieną ar savaitę.
Svarbiausia, galime netekti kultūrinės savasties, gyvensenos, galimybės mitinguoti ir kritikuoti, netgi galimybės emigruoti.
Kokia prasmė ką nors daryti „šiek tiek, butaforiškai“, bet ne iki galo? Kariuomenė reikalinga ne tik paradams, o tam, kad atgrasytų priešą ir kritiniu atveju apgintų šalį.
Todėl būtina diskutuoti, dalykiškai ginčytis, daryti viešą spaudimą politikams, ir pirmiausia tai turime daryti iš šalies. Kariuomenė kontroliuojama politikų, todėl akivaizdu, kad joks generolas nesiims viešai aiškinti, jog finansavimas mažas, jog reikia pirkti vieną ar kitą ginkluotę, didinti dalinių skaičių.
Spaudimas turi būti viešas ir tik priėmus esminius sprendimus gynybos specialistai, karininkai galės tyliai diskutuoti dėl detalių, o visuomenė stebėti pokyčius.
Pats laikas paklausti visų kandidatų į prezidentus, kaip jie mato Lietuvos kariuomenę 2019 m., kokias apginklavimo ir pajėgumų plėtros programas bus siekiama vykdyti. Kiek procentų BVP turėtų būti skiriama gynybai 2015–2019 m., kaip to sieks Vyriausybė ir Seimas?
Pirmas žingsnis: įvertinti pasiekimus
Būtina įvertinti esamą padėtį, tai, kas nuveikta. Lietuvos valstybė po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. aktyviai ėmėsi kurti savo nacionalines ginkluotąsias pajėgas, pasiekė, kad 1993 m. iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė, vėliau iškeltas ambicingas siekis tapti kolektyvinio saugumo organizacijos – NATO nare.
Laikotarpiu iki 2004 m., kai šalis tapo visateise NATO, o tais pačiais metais ir Europos Sąjungos nare, buvo pabrėžiama šalies teritorinė gynyba. Plačiai išplėtotos savanorių pajėgos, egzistavo net 10 rinktinių, buvo siekiama taikos metu kariuomenėje turėti 3 brigadas, o po mobilizacijos ir daugiau.
Nors realiai buvo suformuotos 2 motorizuotosios pėstininkų brigados. 2004 m. šalies ginkluotosiose pajėgose tarnavo apie 20 tūkst. karių. Buvo suformuoti 7 motorizuotieji, jėgerių, štabo, artilerijos, inžinierių, priešlėktuvinės gynybos batalionai. Vakarų šalys gana aktyviai Lietuvą rėmė ginklais, artilerija. Automatiniai šautuvai, kulkosvaidžiai, šarvuočiai, prieštankinė ir priešlėktuvinė ginkluotė buvo perduodama neatlygintinai arba už simbolinę kainą. Tai leido sustiprėti šalies kariuomenei, nors ekonominė situacija buvo sudėtinga.
Naujas kariuomenės vystymo etapas prasidėjo įstojus į NATO. Ketverius metus buvo tikima, jog artimiausioje ateityje konvencinis ginkluotas konfliktas negalimas, ir kariuomenė pertvarkyta atsižvelgiant į ekspedicinių pajėgų, galinčių operatyviai dalyvauti NATO operacijose už Lietuvos ribų, prioritetą.
Išties Lietuvos kariuomenė aktyviai dalyvavo tokiose operacijose ir vien Afganistane neįkainojamos kovinės patirties įgijo keli tūkstančiai Lietuvos karių. Lietuvoje stiprinant vienintelę likusią „Geležinio vilko“ brigadą buvo sumažintos savanorių pajėgos, liko tik 5 rinktinės, kai kurie buvę koviniai batalionai reformuoti į mokomuosius arba logistikos.
Pagaliau buvo atsisakyta privalomosios karo tarnybos, žengta kariuomenės profesionalizavimo keliu, kariuomenė sumažėjo iki 15 tūkst. Tačiau 2008 m. pasauliui stebint Pekino olimpines žaidynes prasidėjęs Rusijos ir Gruzijos karas privertė pakeisti nuomonę, kad konvencinis karas regione artimiausiu metu neįmanomas, be to, tais pačiais metais pasikeitė ir valdančioji dauguma.
Imtasi taisyti padėtį ir atkurti pusiausvyrą tarp ekspedicinių pajėgų ir teritorinės gynybos. Per šešerius ekonominio sunkmečio pažymėtus metus buvo nuveikta nemažai. Naujosios karinės vadovybės sprendimai byloja, kad ne juokais susirūpinta krašto gynyba.
Antras žingsnis: įvardyti grėsmes
Būtina įvertinti karines grėsmes, kas galėtų nutikti blogiausiu atveju. Karyboje plačiai žinoma, kad tikras laimėjimas – ne priešo sutriuškinimas mūšio lauke, o gebėjimas jį įveikti be mūšio. Jokia karinė vadovybė nesiveržia į mūšį, jei gali pergalę pasiekti be jo, ir vengia susirėmimo, jei pergalė mažai tikėtina.
Todėl paprastai puolama prevenciškai, baiminantis, kad priešas sutelkęs pajėgas puls, arba tais atvejais, kai priešininkas akivaizdžiai silpnas ir įveikiamas.
Valstybės, kurios nuolat stiprina savo ginkluotąsias pajėgas, taip įgyvendina dalį atgrasymo politikos. Kitas atgrasymo politikos žingsnis – sąjungininkų paieška, na, ir, savaime suprantama, stabilumo regione palaikymas bei geopolitinės pusiausvyros kūrimas.
Kad sąjungininkai suteiktų pagalbą, pirmiausia reikia gintis patiems. Netikėtai kilus ginkluotam konfliktui pirmas valandas, dienas, savaitę ar dvi Lietuvos kariuomenei tektų atsilaikyti vienai, ypač sausumoje.
Esminis klausimas – Baltarusijos laikysena. 2013 m. Gardino prieigose ir Kaliningrado srityje vykę manevrai „Zapad-2013“, Rusijos karo lėktuvų dislokavimas Baltarusijos teritorijoje verčia susimąstyti, ar tikrai Kremliuje sumąsčius vėl okupuoti Baltijos šalis minėta kaimyninė šalis liktų neutrali? Todėl esama dviejų scenarijų: puola R (Rusija) ir puola R+B (Rusija + Baltarusija).
Pirmuoju atveju puolimo sausuma tektų laukti dviem pagrindinėmis kryptimis: Kybartai–Kaunas ir Pagėgiai–Šiauliai, papildomos antrojo plano kryptys: Prienų–Vilniaus, Alytaus–Vilniaus, Jurbarko–Kauno ir Šilutės–Klaipėdos link.
Antruoju atveju pirmiausia iš Gardino Kaliningrado srities link pajudėtų Baltarusijos daliniai. Vilnių tektų palikti tik esant poreikiui, pridengiant prezidento ir Vyriausybės pasitraukimą Šiaulių link. Reikia pažymėti, kad Baltijos šalių puolimas dalyvaujant Baltarusijai – labiau tikėtinas scenarijus nei vien tik Rusijos karinių pajėgų invazija, todėl derėtų rengtis blogesniam scenarijui.
Trečias žingsnis: numatyti galimas operacijas
Nustačius galimas grėsmes derėtų išanalizuoti ir savo galimybes. Pažvelgus į žemėlapį galima nustatyti, kad karo „puola R+B“ atveju Lietuvos kariuomenei tektų veikti mažiausiai 4 operatyvinėmis kryptimis.
Iš Kaliningrado srities – Žemaitijos ir Suvalkijos, o iš Baltarusijos – Dzūkijos ir Aukštaitijos. Pirmuoju atveju tikslas būtų Klaipėda ir Šiauliai, antruoju – Kaunas ir Druskininkai.
Iš Baltarusijos Dzūkijos kryptimi puolančios pajėgos siektų susijungti su iš Kaliningrado pajudėjusiomis pajėgomis, taip atkertant sausumos susisiekimą su Lenkija. Aukštaitijos kryptimi puolantis priešas užimtų Vilnių ir veržtųsi į krašto gilumą, taip užkertant galimybę iš pietvakarių ginti Kauną ir Nemuno vidurupį.
Lietuvos kariuomenė dirba rengdamasi teritorinei partizaninei gynybai užimtoje teritorijoje ir miestų gynybai. Regis, pernai DK Algirdo MPB mokėsi ginti miestą Jonavoje. Partizaninė gynyba yra įtvirtina visose trijose pastaraisiais metais parengtose Lietuvos kariuomenės doktrinose ir pagrindinis vaidmuo čia tektų 6 savanorių rinktinių kariams – 47 pėstininkų kuopos savo teritorijoje išsisklaidytų ir atakuodamos iš pasalų stabdytų priešo judėjimą.
Tikras pragaras užvirtų priemiesčiuose ir miestuose. Pirmiausia tai Tauragė, Šilutė ir Jurbarkas, jų išlaikymas lyg ir laiduoja transporto centų kontrolę, būtiną, kad priešas nejudėtų Šiaulių ir strategiškai svarbaus oro uosto link. Kitoje operacijų kryptyje – Kaunas, Prienai ir Alytus taptų rimtų mūšių židiniais.
Žemaitijos operatyvinė kryptis sudėtinga, nes minėtus miestus sutikus įnirtingą pasipriešinimą galima apeiti. Todėl ginti tektų ne tik šiuos miestus, bet ir kelius tarp jų. Atsitraukimas į krašto gilumą reikštų, kad krypčių ir kelių, kuriais gali judėti priešas, skaičius didėtų. O XXI a., kai kariuomenės motorizuotos ir juda greitai, susidūrus su gausesniu priešu būtų pavojinga plėsti „fronto liniją“.
Suvalkijos operatyvinė kryptis, jei priešas nepuola ir iš pietryčių, palankesnė – pasiekęs Nemuną priešas sustotų statyti pontoninių tiltų, tam reikėtų sutrukdyti ir įsivelti į kautynes Kauno, Prienų ir Alytaus prieigose. Kariuomenė turėtų ginti arba naikinti tiltus per upes, priešintis prie svarbių kelių sankryžų ir viadukų.
Viską sudėliojus tenka atkreipti dėmesį į Lietuvos kariuomenės pajėgas. 2014 m., taikos metu, be minėtų 6 savanorių rinktinių, yra 7 koviniai pėstininkų batalionai (3 mechanizuotieji, 3 motorizuotieji ir 1 jėgerių), artilerijos, inžinierių, priešlėktuvinės gynybos, logistikos ir štabo batalionai.
Akivaizdu, kad Žemaitijoje reikalingi 3–4 pėstininkų (motorizuotieji ar mechanizuotieji) batalionai, po vieną Šilutės, Tauragės ir Jurbarko barams ir vieną pajūriui, Klaipėdai nuo desanto ginti. Tiek pat reikia Suvalkijos operatyvinėje kryptyje: 2 – Vilkijos–Kauno, po vieną – Prienų ir Alytaus baruose. Nors, norint išsaugoti sausumos susisiekimą su NATO sąjungininke Lenkija, būtina apginti Kalvarijos–Marijampolės–Kazlų Rūdos pozicijas.
Turimų 105 mm haubicų pakanka 3–4 artilerijos batalionams apginkluoti (batalione po 18 pabūklų, 3 baterijos). Tačiau akivaizdus yra motorizuotųjų ar mechanizuotųjų pėstininkų batalionų stygius. Jų, be rezervų, „puola R“ atveju turėtų būti bent 8, o yra 7, nors jėgerių batalioną derėtų palikti specialioms diversinėms operacijos, tad lieka 6 batalionai.
Kitu atveju – „puola R+B“ reikėtų dar 3–4 batalionų, po vieną Druskininkų, Šalčininkų, Pabradės ir Ignalinos baruose. Būtų galima diskutuoti, ar vietoj motorizuotųjų / mechanizuotųjų batalionų negalėtų veikti savanorių rinktinės. Tačiau, manytume, atviras klausimas, ar įstengtų kelios 5-osios ir 8-osios rinktinių savanorių kuopos sulaikyti priešą maždaug 60–70 km Ignalinos bare?
Be to, paanalizavus KAM interneto puslapį aiškėja keistas dalykas: Šalčininkų kryptimi nėra nė vienos savanorių pėstininkų kuopos. Nors būtų logiška, kad kelią iš Lydos į Vilnių reikia dengti ne galimai iš Vilniaus 50 km atvykstančiais, bet vietoje esančiais padaliniais. O gal tokių Šalčininkuose neįmanoma suformuoti?
Miestų gynybą komplikuotų tai, kad juose gyvena žmonės – savi piliečiai, taigi karo veiksmai mieste reikštų ne tik didžiulius sugriovimus, bet ir milžiniškas civilių gyventojų aukas. Be to, miestus priešo pajėgos gali apeiti, nes jų užėmimas nebūtų prioritetinis jų tikslas.
Todėl pragmatiškiau būtų stengtis, kad mūšiai vyktų ne tankiai apgyvendintose miestų teritorijoje, o pramoniniuose, bet neapgyvendintuose rajonuose arba kaimiškose ir miškingose vietovėse. Stabdomosios ir sutinkamosios kautynės, atakos iš pasalų, partizaninė taktika, bet ne chaotiškas partizaninis judėjimas galėtų būti Lietuvos kariuomenės gynybos taktikos pagrindas, kol būtų sulaukta sąjungininkų paramos.
Kariuomenė neišvengiamai susidurtų su dilema, kokie gynybos prioritetai. Šiaip jau karyboje galioja taisyklė – kas gina viską, tas negina nieko. Pergalei pasiekti būtinas pajėgų koncentravimas, nes nereikia laimėti visur, pakanka suduoti vieną lemiamą smūgį, kad būtų pasiekta pergalė.
Tačiau Lietuvos atveju tikriausiai susiduriame su kitokia padėtimi, pirmiausia Lietuvos kariuomenė turi ne laimėti, o atsilaikyti ir stengtis išsaugoti du geografiškai nutolusius strateginius objektus: Zoknių oro bazę ir sausumos susisiekimą su Lenkija. Todėl, norint pasiekti abu tikslus, tektų ginti visą Lietuvą, tad karybos požiūriu tai būtų blogas sprendimas.
Pabrėžiant pajėgų ekonomijos ir sutelkimo principus Suvalkiją, Dzūkiją ir Vilnių derėtų palikti, pajėgas atitraukiant šiauriau. Siekiant išsaugoti kelius į Lenkiją tektų ginti ir Vilnių, priešingu atveju Dzūkijoje Lietuvos pajėgoms grėstų apsupimas. Tačiau akivaizdu, kad tokio masto operacijoms Lietuvos kariuomenė 2014 m. pajėgų neturi ir karas „dviem frontais“ reikštų katastrofą. Arba atsitraukusios pajėgos turėtų stengtis apginti tik Šiaurės ir Vakarų Lietuvą su Šiauliais ir Klaipėda, kitur savanoriams taikant partizaninę taktiką vykdyti diversinius išpuolius priešo užnugaryje.
Plačiai diskutuojama apie Lenkijos pajėgų vaidmenį Baltijos šalių gynybos kontekste. Neturint patikimų duomenų sunku kategoriškai apibendrinti, tačiau ir žemėlapio analizė sufleruoja, kad Lenkijos ginkluotųjų pajėgų parama tikrai pasireikštų ne bandymu jau karo metu prasiveržti iki Kauno, „apsisukti“ ir susikauti su Rusijos pajėgomis.
Tai lenkai darys savoje Varmijos Mozūrų bei Palenkės vaivadijų teritorijoje ir, žinoma, atitraukdami dalį Rusijos pajėgų nuo Lietuvos, taip sumažinant spaudimą Lietuvos pajėgoms. Žinoma, toks scenarijus tikėtinas, kai karo veiksmai prasideda netikėtai, pvz., Rusijai vienai ar kartu su Baltarusija prisidengiant manevrais, sutelkus pajėgas staiga įsiveržiama.
Ketvirtas žingsnis: išplėtoti pajėgas
Įvertinus galimas priešų puolimo kryptis artimiausioje ateityje būtų perspektyvu Marijampolėje dislokuotą DK Vytenio logistikos batalioną vėl pertvarkyti į kovinį, dar vieną suformuoti galbūt Radviliškyje, Šiauliuose arba Pabradėje.
Ateityje būtų tikslinga turėti 3 brigadas, kad atveju „puola R“ dvi brigados galėtų veikti Žemaitijos ir Suvalkijos operatyvinėse kryptyse, o 3-ioji liktų rezerve ir dengtų pasienį su Baltarusija. „Puola R+B“ atveju viena brigada veiktų Žemaitijoje, 2‑oji Pietų Lietuvoje bandytų apginti kelius į Lenkiją, nepavykus gintų Kauno prieigas, o 3-ioji dengtų Vilnių, gintųsi Rytų Aukštaitijoje.
Brigadas su artilerija būtų galima telkti pasinaudojant turimu įgulų tinklu, o planuojant ginti Vilnių bent 1 kovinį batalioną su artilerija dislokuoti netoli Vilniaus, pvz., Pabradėje, šalia centrinio poligono. Visame krašte veiktų savanorių padaliniai, papildomai pėstininkų kuopas būtų galima suformuoti Jurbarke, Šalčininkuose, Pagėgiuose, Prienuose.
Tokiu atveju brigados galėtų būti ir skirtingo dydžio, bet vis dėlto motorizuotųjų ir mechanizuotųjų batalionų skaičių derėtų jau taikos metu padidinti iki 9, persvarstyti artilerijos struktūrą.
Tolesnėje ateityje numatyti, kaip ir kur (rezerviniams batalionams formuoti dėl gyventojų gausumo ir geografinės padėties labiausiai tiktų Kaunas, Klaipėda, Panevėžys ir Šiauliai) karo atveju galėtų būti suformuoti dar keli (3–4) motorizuotieji pėstininkų batalionai, taikos metu į juos paskiriant rezervistus, kurie žinotų savo paskyrimo vietą. Palikti visą organizacinį darbą ar didesnį kovinių batalionų formavimo skaičių mobilizacijai rizikinga, nes kovinių batalionų per kelias dienas ar savaitę neįmanoma suformuoti.
2012 m. buvo paskelbta, kad Lietuvoje buvo 65 tūkst. atsargos karių iki 55 m. Pridėjus 15 tūkst. kariuomenėje tarnaujančių turėtume apie 80 tūkst. parengtų žmonių, tačiau reguliariųjų motorizuotųjų ir mechanizuotųjų pajėgų pagrindas būtų taikos metu daliniuose parengti ir tarnaujantys kovotojai. Rezervistai galėtų papildyti teritorinės gynybos padalinius, vykdyti užnugario apsaugos, rytų pasienio priedangos funkcijas, dalis jų tiktų nuostoliams koviniuose batalionuose kompensuoti.
Penktas žingsnis: ginkluotės analizė
Mūsų kariuomenė ginkluota automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais, prieštankinių raketų paleidimo sistema „Javelin“, prieštankiniais granatsvaidžiais AT-4, „Carl Gustaf“, automatiniais granatsvaidžiais H & K GMG 40 mm, prieštankiniais beatošliaužiais pabūklais PV1110, 60 mm ir 120 mm minosvaidžiais, 105 mm M-50 (M-101) haubicomis, priešlėktuvinės gynybos sistemomis „Stinger“ ir RBS-70, artimojo nuotolio gynybos sistemomis m/48 („Bofors“ 40 mm pabūklai). Kariuomenė turi kelis šimtus vikšrinių šarvuočių M113, keliasdešimt šarvuočių ginkluoti 120 mm „Tampella“ minosvaidžiais.
Yra mažas laivynas – 3 divizionuose 12 laivų ir karo aviacija – 1 lengvasis atakos lėktuvas L-39 „Albatros“, keletas transporto lėktuvų bei Mi-8 sraigtasparnių, užsakyti 3 nauji.
Akivaizdu, kad problemų kiltų priešraketinės gynybos srityje, nes nei Lietuva, nei jos kaimynės NATO sąjungininkės neturi priešraketinės gynybos sistemų. Todėl Rusija lengvai galėtų suduoti smūgį Zoknių oro uostui ir kitiems strateginiams objektams. Taip pat derėtų stiprinti priešlėktuvinę gynybą, nes turima priešlėktuvine ginkluote („Stinger“, RBS-70 ir „Bofors“ 40 mm) būtų galima numušti orlaivius 3–4 km aukštyje ir 4–7 km nuotoliu, todėl patikimai apginti sausumos pajėgų ir svarbių objektų nepavyktų.
Priešo aviacija jau pirmu smūgiu galėtų padaryti rimtų nuostolių sausumos pajėgoms, sutelktoms Rukloje, karo laivynui Klaipėdoje ir kitur.
Remiantis NATO sąjungininkų oro policijos misija dominavimo ore funkciją būtų galima artimiausioje ateityje palikti sąjungininkų pajėgoms, neinvestuojant į naikintuvų įsigijimą.
Žinoma, prioritetas turėtų būti sausumos pajėgų – motorizuotųjų ir mechanizuotųjų batalionų galios, mobilumo stiprinimas, plėtojimas bei visaverčių kovinių batalionų ir brigadų skaičiaus didinimas. Padidinus KAM asignavimus, dalį lėšų būtų galima skirti moksliniams tyrimams finansuoti ir technologinėms inovacijoms diegti.
Pernai KAM su Švedijos kompanijos „SAAB Dynamics“ AB pasirašė sutartį, pagal kurią 2014–2015 m. už 13,8 mln. Lt bus modernizuojami artimojo nuotolio oro erdvės gynybos sistemų RBS-70 paleidimo mechanizmai. Planuojama modernizuoti 120 mm minosvaidžius, sumontuotus šarvuočiuose. Pristatant 2014–2019 m. KAM gaires svarstyta apie 1–2 batalionų aprūpinimą naujais šarvuočiais. Gairėse svarstoma apie asignavimų KAM padidinimą iki 1,5 proc. BVP.
Šeštas žingsnis: įkurti nuolatinę NATO karinę bazę
Regiono politinė padėtis susiklostė taip, kad turime unikalią galimybę iš esmės pakeisti santykius su pagrindiniu NATO sąjungininku – JAV. Prieš keletą metų kilusi diskusija dėl JAV priešraketinės gynybos pajėgų dislokavimo Lenkijoje sukėlė audringą Rusijos reakciją su grasinimais, tačiau 2014 m. Ukrainos krizės kontekste galima imtis politinių priemonių, kad Šiauliuose gausesnės JAV karo aviacijos pajėgos (šiuo metu yra 10 naikintuvų) būtų dislokuotos ne laikinai, bet įsikurtų nuolatinė NATO sąjungininkų – JAV karo aviacijos, priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos bazė.
Toks Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių prašymas šiuo metu būtų pagrįstas, o Rusija, įklimpusi, Kryme vargu ar įstengtų tam užkirsti kelią. Toks strateginis sprendimas padidintų Lietuvos saugumą ilgalaikėje perspektyvoje, dar labiau suartintų su strateginiu sąjungininku – JAV.
Tokios karinės bazės atsiradimas reikštų ir Lietuvos, kaip saugesnės šalies, ir investicinės aplinkos Lietuvoje patrauklumo išaugimą, o Šiaulių regionui ir visai Lietuvai duotų apčiuopiamos ekonominės naudos. Formaliai tai reikštų oro policijos misijos transformaciją iš rotuojančios į nuolatinę ją apsaugant nuo galimų agresorių karo aviacijos ar raketų smūgių.
Žinoma, bandymai taip iš esmės koreguoti gynybos politiką gali sukelti ir sukeltų kai kurių vidinių prieštaringų politinių jėgų pasipriešinimą. Tačiau tai būtų ambicingas Lietuvos žingsnis, kurį neabejotinai reikia paremti ir nacionalinio lygio politiniais sprendimais – pakeisti požiūrį į gynybos finansavimą, jį esmingai ir nedelsiant didinant.
Septintas žingsnis: didinti gynybos asignavimus
Priekaištų, kad negalima būti vien saugumo vartotoju, jį reikia ir kurti, Lietuva iš savo sąjungininkų NATO sulaukia ne pirmi metai, taip rizikuodama savo gerove, gyvenimo būdu ir laisve rinktis. Egzistuoja susitarimas gynybai skirti po 2 proc. BVP, Lietuvos atveju tai būtų apie 2,3 mlrd. Lt (2013 m. Lietuvos BVP buvo 119,469 mlrd. Lt).
Žinoma, nacionalinis saugumas remiasi ne tik kariniais pajėgumais, bet ir žmonių gerove, noru ginti savo šalį, todėl pasiekti maksimalų rodiklį gal ir sunku, nors Estija tai padarė (2013 m. skyrė 361,4 mln. eurų, arba 1247,84 mln. Lt). Krašto gynyba negali užgožti socialinės ir sveikatos apsaugos ar švietimo, bet turi „atsistoti“ šalia kaip vienas prioritetų. Nes 2013 m. Lietuvoje gynybai skirta suma – apie 0,78 proc. BVP, arba 924,6 mln. Lt, labai maža.
Todėl KAM finansavimą būtina didinti ne po 50 mln. Lt per metus (2014 m. biudžetas išaugo 6 proc., arba 55,6 mln. Lt, ankstesniais metais 57,4 mln. Lt), o po 200–250 mln. Lt. 2014 m. prie 980,3 mln. Lt, numatytų papildomai skirti sraigtasparniams pirkti, būtinus ir iš sausumos pajėgų suplanuotus atimti apie 29 mln. Lt, 2015 m. skirti 1,25 mlrd. Lt (apie 1 proc. BVP) arba tiek pat, kiek 2008 m. 2016 m. ne 1 proc. BVP, kaip svarsto politikai, bet jau 1,5 mlrd. Lt, įvertinant BVP augimą tai galėtų siekti apie 1,2 proc. BVP, 2017 m. – 1,7 mlrd. Lt, o 2018 m. ir 2019 m. – po 1,9 mlrd. Lt ir tai sudarytų apie 1,5 proc. BVP, taigi vis dar būtų toli iki NATO standarto – 2 proc.
Šitaip per 6 metus gynybai būtų išleista apie 9,25 mlrd. Lt, o palyginti su 2014 m. asignavimais, augimas būtų apie 5,88 mlrd. Lt. Apytiksliai įvertinant padidintų pajėgų išlaikymo sąnaudas būtų galima parengti ilgalaikį 5 m. kariuomenės modernizavimo planą, atskiru įstatymu numatant apie 4 mlrd. Lt biudžetą.
Tai leistų įgyvendinti net keletą stambių projektų, pvz.: jau suplanuotą šarvuočių parko modernizavimo, artimojo ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos priemonių įsigijimo, papildomos prieštankinės ginkluotės ir savaeigių artilerijos pabūklų pirkimo bei kitus. Realizuoti pradėtą sraigtasparnių pirkimo, galbūt įsigyti keletą naujų lengvųjų atakos, pratybų lėktuvų.
Sukaupti mobilizacinės ginkluotės, ekipuotės ir amunicijos atsargas. Padidinti taikos meto pajėgas iki maždaug 20 tūkst. karių, kasmet parengti po kelis tūkstančius naujų atsargos karių, į pakartotinius mokymu pakviesti po kelis šimtus ar tūkstantį atsargos karių.
Įgyvendinus šias krašto gynybos pajėgumų stiprinimo priemones po kelerių metų, 2018 m. švenčiant Respublikos 100-metį, Lietuvos karinės pajėgos būtų visiškai kitokio kokybinio ir kiekybinio lygio, o gynybos finansavimas sudarytų bent 1,5 proc. BVP (panašus rodiklis buvo prieš Lietuvai stojant į NATO).
Nes NATO – tai pirmiausia Lietuva. Kiek į gynybą investuos pati šalis, tiek ir bus saugi, o atlaikius pirmą agresorių smūgi bus galima tikėtis sąjungininkų paramos. Gal gynybos stiprinimas – puikiausias būdas paminėti artėjantį Respublikos šimtmetį?
Tiesiog pasistengti, kad to 100-mečio sulauktume nepriklausomoje, suverenioje, demokratinėje ir vakarietiškas vertybes puoselėjančioje valstybėje.
Be to, deramas investavimas į gynybą – tai ne tik ginklai, bet ir kibernetinis saugumas, propagandos sulaikymas, pilietiškumo ugdymas, atsargos karių rengimas, kryptinga istorijos politika, visuomenės ir jos ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimo, kariuomenės pažinimo puoselėjimas, glaudus bendradarbiavimas su sąjungininkais.
Tačiau Lietuvos politikai ir politinės partijos neturi jokios vizijos ir aiškių, išplėtotų programinių nuostatų dėl Lietuvos karinio saugumo, visi kaip mantrą kartoja „NATO mus apgins“, o tai tampa pagrindinė problema siekiant užtikrinti šalies karinį saugumą, visuomenės gerovę ir fizinį bei kultūrinį išlikimą.
Dr. Vytautas Jokubauskas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
