Kitame interviu jis kalbėjo apie savo ir Rusijos menininkų abejingumą politikai. Esą, jie nebereaguoja į politinius įvykius, nes „šalis didžiulė ir joje nuolat kas nors vyksta“, o pats režisierius labai užimtas: „Dirbu nuo ryto iki vakaro ir nieko daugiau nematau“.
Mažojo teatro moratoriumas savo vadovo spektakliams nesukels nepatogumų nei juose vaidinantiems aktoriams, nei žiūrovams.
Čia susidūrė dvi panašios krypties iniciatyvos – aktorių protestas vaidinti ir žiūrovų protestas žiūrėti spektaklius, kurių autorius pasisako už cenzūrą ir už pilietinį abejingumą, pridengtą darbštumu.
Po to, kai latvių, lietuvių ir lenkų teatralai atšaukė gastroles Rusijoje, protestuodami prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, o Mažojo teatro trupė iš žiniasklaidos sužinojo savo vadovo poziciją, imta iš pradžių tarpusavyje šnekėtis ir feisbuke aptarinėti, ar jų neutralumas nereiškia pritarimo.
O gal reikėtų turėti savo nuomonę ir ją pareikšti – atsisakymu vaidinti.
Pastebėta, kad po minėtų režisieriaus interviu žiūrovai pradėjo grąžinti į kasą anksčiau nusipirktus bilietus į „Madagaskarą“, „Mistrą“, „Revizorių“ ir „Tris seseris“.
Niekas nebeperka bilietų į šiuos spektaklius. Todėl teatro moratoriumas – sprendimas nebevaidinti šio režisieriaus kūrinių – sutapo su žiūrovų laikysena.
Mažojo teatro kasos kambarys dabar tapo protestų erdve ir imtas vadinti Teatro Maidanu. Čia iškabintas teatro pranešimas apie moratoriumą ir jo priežastis: „Su giliu liūdesiu atsisakome vaidinti talentingai sukurtus ir mūsų vertinamus spektaklius, tačiau jų režisierius pasiilgo cenzūros ir demonstruoja pakantumą agresyvios šalies agresijai, o tokiai nuomonei mes negalime pritarti. Nevaidinsime tol, kol režisierius savo pozicijos viešai nepaneigs“.
Čia pat ir gausybė žiūrovų laiškų, raštelių, šūkių, priklijuotų ant sienų, durų ir kasos langų: „Nežiūrėsime spektaklių, kurių autoriui nusispjauti...“, „Mums nereikia spektaklių, jeigu jų režisierius pritaria valstybei, kuri perbraižo žemėlapį“, „Atsidarykite duris ir pamatykite, kas vyksta“. Yra ir nemandagių pareiškimų, kurių necituosime.
Šitaip Mažasis teatras ir Lietuvos teatro žiūrovai rodo pilietinį subrendimą, stodamiesi į vieną gretą su latvių režisieriumi Alviu Hermaniu ir Rygos naujuoju teatru, jo aktore Guna Zarinia, Jonu Vaitkumi ir Lietuvos rusų dramos teatru, Aleksandru Rubinovu ir Kauno jaunimo kameriniu teatru, Saule Degutyte ir Stalo teatru, lenkų režisieriumi Krystianu Lupa ir aktoriumi Danieliumi Olbrychskiu ir visais padoriais žmonėmis.
Gastroles į Rusiją su spektakliu „Mano tėvas – Agamemnonas“ Mažasis teatras taip pat atšaukė. „Mūsų gastrolės taptų pretekstu ideologinėms manipuliacijoms ir mes nenorime sudaryti įspūdžio, neva bendradarbiaujame su šalimi, kurios agresijai nepritariame“, rašoma Mažojo teatro atsisakymo laiške.
Protestų banga išsiplėtė. Druskininkų sanatorijos pareiškė neberengsiančios Rusijos teatrų festivalio „Vasara“.
Lietuvos piliečiai nebeperka bilietų į Rusijos menininkų gastrolinius koncertus bei spektaklius. Tas pats vyksta Latvijoje ir Lenkijoje, dar kai kur.
Ši mažų šalių blokada didelės šalies menui turi poveikį. Rusijos žmonės susimąsto, kas ne taip jų karalystėje. Blogio imperija subraška. Gėris stiprėja. Ir šviesa, ir tiesa tunelio gale įsižiebia.
Su balandžio 1-ąja, sąmoningieji ir neabejingieji Lietuvos šalies piliečiai. Einu pirkti bilieto į gerą spektaklį „Madagaskarą“. Jeigu dar yra.