Replika L.Vildžiūnui: kodėl krokodilas neskraido?

Praėjusios savaitės „7 meno dienose“ kino kritikas Linas Vildžiūnas parašė trumputį komentarą pavadinimu „Grafomanijos legitimacija“, kuriame teatrine grafomanija kaltinama spektaklio „Mūsų klasė“ režisierė Yana Ross, jai Auksinį scenos kryžių skyrusi ekspertų komisija, mūsiškė teatrologija ir apskritai spektaklį gan entuziastingai priėmusi publika.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Jevsejevas

Apr 9, 2014, 11:58 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 7:03 PM

Puikiai suvokdamas, jog ir spektaklis anaiptol nėra tobulas, ir teatro kritikos bei teatrologijos baruose įvairiausių problemų esama, vis dėlto norėčiau L.Vildžiūnui replikuoti.

L.Vildžiūnas nesivaržydamas rašo: „Visuomeninė, pilietinė teatro paskirtis yra seniai užmiršta reliktinė sąvoka, vis dėlto profesionali teatrologija turėtų ją retkarčiais atsiminti“. Bet kaip bepasižiūrėsi, visuomenė turbūt nėra kokia nors aukšto rango pareigūnų, politikų, biurokratų, direktorių, interneto portalų ir laikraščių redaktorių gildija. Kad ir kaip nemaloniai tai galėtų skambėti ponui L.Vildžiūnui, demokratiškos pasaulėjautos žmogaus sąmonėje visuomenė – tai visų pirma liaudis. Ta pati, kuri, anot L.Vildžiūno, yra „nepaliesta jokių vertybinių kriterijų“.

Tuo tarpu „Mūsų klasės“ kūrybinė grupė ėmėsi pačia savo esme demokratiško istorijos pasakojimo būdo, pagrįsto rusų filosofo Michailo Bachtino karnavališkumo samprata.

Pasak M.Bachtino, liaudiškasis karnavalinis juokas – kaip priemonė priešintis „rimtosioms, oficialiosioms bažnytinėms, feodalinėms ir politinėms kulto formoms bei ceremonijoms“. Tai – daugiaprasmė, gili, sudėtinga liaudies sąmonės, liaudies kultūros išraiška. M.Bachtino filosofijoje karnavalas yra savotiška „antrojo gyvenimo“, priešingo oficialiajai socialinių, politinių, religinių ir moralinių vertybių hierarchijai, išraiška. Kitaip tariant, tai – alternatyvaus, laisvo mąstymo galimybė.

Karnavalo patyrimas leidžia ne įsivaizduoti, ne abstrakčiai suvokti žmonių santykius, o juos iš tikrųjų fiziškai patirti. Karnavale pats besijuokiantysis neišskiria savęs iš pasaulio, karnavalinis juokas nėra saugus, pašaipus, gynybinis juokas, nes tas, kuris juokiasi čia, – yra lygiavertė pasaulio, iš kurio juokiamasi, dalis.

Todėl neigdamas spektaklio „Mūsų klasė“ kūrėjų laisvę kalbėti apie holokausto tragediją ir jos iškreiptus žmonių tarpusavio santykius, vaizduoti tai, kaip keičiantis politinei ir visuomeninei ideologijai buvę budeliai virsta aukomis, o aukos tampa budeliais, ir visa tai rodyti pasitelkiant būtent karnavališkumo principus, L.Vildžiūnas per daug neargumentuodamas ir nedvejodamas teigia, kad liaudis, visuomenė apskritai yra neįgali suvokti tragedijos esmės. Žinoma, jei ta esmė nėra oficialių galios struktūrų apdorota ir aprobuota.

Teatro, kaip ir bet kurios meno šakos, esmė nėra pasakoti tiesą. Menininkas verčiamas tai daryti tik pačiais represyviausiais žmonijos istorijos tarpsniais, pačiuose despotiškiausiuose politiniuose režimuose. O suvokti, kad visi baisiausi žmonijos nusikaltimai yra padaryti pačių žmonių rankomis, reiškia supratimą, kad pasaulį galima keisti, ir kad menas gali ir net privalo laisvai filosofuoti apie istoriją.

Režisierė Y.Ross su „Mūsų klasės“ kūrybine komanda kuria dialektinį teatrą, kuris, kaip kadaise teigė vokiečių dramaturgas ir teatro filosofas Bertoltas Brechtas, „ne tik išlaisvina jausmus, įžvalgas ir impulsus, galimus tam tikrame žmonių tarpusavio santykių istoriniame lauke, kuriame vyksta veiksmas, bet pasitelkia ir skatina rastis mintims bei jausmams, padedantiems tą lauką transformuoti“.

Paprasčiau tariant, spektaklio kūrėjų pasirinkta sceninės raiškos forma, net jei ji ir nebuvo įgyvendinta nepriekaištingai, suteikė jiems visišką laisvę ne tik pasirinkti spektaklio temą, bet ir jai atskleisti reikiamas režisūrinės, audiovizualinės, aktorinės išraiškos priemones. Šiuo atveju, pasak režisierės, norėta kalbėti apie tai, kaip istorinės tragedijos fone griuvo vienos klasės mokinių, vienos visuomenės piliečių gyvenimai, kaip draugai, vedini skirtingų ideologinių įsitikinimų ar elementarių asmeninių nuoskaudų, tapo vienas kito budeliais. Ir tam pasirinko atvirą, karnavalinę, brechtiškojo teatro link krypstančią sceninę formą.

Nuoširdžiai tikiu, kad ir mūsų profesionalūs teatro kritikai, menotyrininkai, kultūros apžvalgininkai, kino žinovai, koks ir yra L.Vildžiūnas, yra pakankamai profesiškai sąmoningi, kad suvoktų, jog šiuolaikinio teatro scenoje yra statoma ne pjesė, o spektaklis. Ir kad lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesėje „Mūsų klasė“ rašoma ne objektyvi Istorija, o subjektyvus, daugiau ar mažiau istoriniais faktais grįstas pasakojimas.

Pirmadienį lrytas.lt pasirodžiusiame pokalbyje su dienraščio teatro apžvalgininke Rūta Oginskaite L.Vildžiūnas teigė, jog „žiūrovai kikena žiūrėdami spektaklį apie tragediją“, ir, matyt, pats to nejausdamas atskleidė viso reikalo esmę: režisierė Y.Ross kūrė ne tragediją, o spektaklį apie tragediją. Ir ne apie holokausto, ne apie žydų tautos tragediją, o apie kur kas sudėtingesnę žmogiškumo tragediją.

Tokiame režisūriniame Y.Ross ėjime jau savaime užkoduota tam tikra emocinė distancija, kuri, viena vertus, veikia kone visais teatrinės reprezentacijos lygiais (muzikos ir vaizdo sprendimai, aktorių vaidyba). Todėl, kai kone visuose tekstuose, kuriuose buvo recenzuojamas spektaklis, įskaitant ir minėtą L.Vildžiūno komentarą savaitraštyje „7 meno dienos“, apie iš žiūrovų atimtą galimybę empatiškai priartėti prie tam tikrų personažų ar situacijų kalbama kaip apie esminį spektaklio trūkumą, iš tiesų nesąmoningai kalbama apie tai, kad mūsų teatro praktikų ir teoretikų bendruomenė iki šiol pažįsta tik aristoteliškąja poetika paremtą ir mūsuose jau gerokai priplėkusią Konstantino Stanislavskio sceninės kūrybos sistemą bei įvairias jos variacijas.

Todėl, mano galva, L.Vildžiūno pastaba, kad „nebent komisijos nariai atsiribojo nuo pjesės turinio ir vertino šio pastatymo „teatriškumą“, skamba kaip tikrų tikriausias komplimentas Auksinių scenos kryžių ekspertų komisijos nariams.

O net menkiausiais argumentais (jei tokiais nelaikysime grynai subjektyvaus, asmeniško papurkštavimo) pagrįsti nemėginti kaltinimai grafomanija, pigiu komikavimu, motyvacijos stoka, publikos tvirkinimu ir pan., aiškiai liudija, kad čia nemėginama plėtoti kokia nors daugiau ar mažiau objektyvi estetinė diskusija, o vyksta elementarus skonių ir ideologijų susidūrimas.

Reikalas tas, kad kaltindamas spektaklio „Mūsų klasė“ režisierę grafomanija, spektaklio režisūrą valstybiniu apdovanojimu įvertinusius teatrologus – kompetencijos stoka, o visuomenei vienareikšmiškai diagnozuodamas kažkokią vertybinę krizę, L.Vildžiūnas, pats būdamas savo srities profesionalas, nė nepasivargino pateikti bent menkiausių argumentų savo kaltinimams pagrįsti.

Todėl kai L.Vildžiūnas netiesiogiai, bet pakankamai užtikrintai teigia, kad apie holokausto tragediją galima kalbėti tik vienu, oficialiai pripažintu ir iš viršaus „vertybių netekusiai visuomenei“ nuleistu būdu, nori nenori prisimeni vienos iš pjesės ir spektaklio „Mūsų klasė“ veikėjų – persikrikštijusios žydaitės Marianos – žodžius apie ką tik pompastišką, lenkų visuomenę pasmerkiantį viešą kreipimąsi perskaičiusį, laiku už Atlanto pasprukusį klasioką: „Kai Abraomas, žilutėlis ir senutėlis, ėmė porinti apie senąjį rabiną klojime tarsi pats būtų buvęs jo vietoje, greitai perjungiau „Animal Planet“, kur rodė nuostabų filmą apie pingvinus.“

Beje, apie gyvūnėlius. Kaip apskritai galima iš spektaklio, sukurto pagal vienas sceninės reprezentacijos taisykles, reikalauti, kad jis atitiktų visiškai priešingų taisyklių sistemą?

Turbūt lygiai taip pat galima priekaištauti krokodilui, kad jis nemoka skraidyti. Stebina tik tai, kad tokie klausimai kyla ne kokiai kvanktelėjusiai, dėl reitingų kovojančiai seimūnei, o puikiam šios srities profesionalui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.