Nes tai jau yra šventas reikalas. Daugiau nei principai, nekalbant apie sveiko proto diktuojamus sprendimus. Nors agresyvių Rusijos veiksmų akivaizdoje reikėtų suremti pečius su kaimynais ir pamiršti nuobodžius taikos meto kivirčus, mes toliau minkome tą patį molį, tarsi Rytuose besikaupianti audra – ne mūsų reikalas.
Kaip ir lietuvių kalba, vis labiau susinama ir menkinama - kieno tai reikalas? Iš aukštų tribūnų svarbūs veikėjai reiškia mintis darkytais sakiniais, TV ekranuose europarlamentarai kalba apie „pachmielą“, „dūrą“ ir „bachūrus“. Bet visi viską puikiai supranta, vertimo nereikia. Žmonės čia vis dar mąsto rusiško kalėjimo sąvokomis, o tie kurie rusiškai jau nemoka, keikiasi irgi ta kalba. Istorinis paveldas, prikibęs ant pado kaip sučiaumota kramtomoji guma.
Lengvai jos nenukrapštysi, ypač kai jau du dešimtmečius rusiškos TV laidos Lietuvoje vis dar paslaugiai titruojamos, o angliškos – įgarsinamos. Tiesa, prie pado jau kimba dar viena gumulas. Tiesa, jau visai kito gamintojo, bet ne mažiau lipnus ir nenukrapštomas. Toks mėtinio skonio prielipas - kai kas pasakytų - visai cool.
Subrendusi SMS karta savo OMG, LOL, THX ir kitus koncentruotus greitojo jausmų perteikimo įgūdžius jau perkėlė į didesnius ekranus ir ilgesnius tekstus. Dar kiek ramiai palaukime, ir tuos dalykus pamatysime nacionalinio diktanto užduočių tekstuose. WTF? - beliks paklausti neatsiliekant nuo šiuolaikinės kalbos raidos.
Ne, lenkai savo W tikrai negaus, bet anglosaksų X – kas kita. Jis su kompanija seniai čia karaliauja. „Marketai“, „šopai“, „teistingai“ ir „kastingai“ jau nieko nestebina. Tačiau 2014-ųjų pavasarį, kai Kultūros ministerijos parėdymu šalyje buvo minimi K.Donelaičio metai, o saulelė vėl atkopdama budino svietą, nutiko kai kas nauja.
Vilniuje įvyko informacinių technologijų renginys, kuriame dalyvavo tūkstančiai lietuvių ir keletas užsieniečių. Tačiau visi pranešimai skambėjo anglų (kartais netgi nelaužyta) kalba, o kalbėtojai, kurių dauguma irgi buvo mūsų tautiečiai, netgi sveikinosi su auditorija angliškai. Lyg kalbėtų kokiame Londone ar Los Andžele. Tarsi nebūtų regėję, kaip su publika per koncertus lietuviškai sveikinasi užjūrio atlikėjai - kaip kas sugeba, bet „labas" ir „ačiū" tikrai ištaria.
Štai taip. Vieni mūsiškiai – su kirilica, kiti – su X. Mokėti daug užsienio kalbų - puiku, bet kažkaip keistai čia mums išeina, kad vos pramokę pačią pirmą lietuviai ima kalbėti su akcentu, nutęsdami balses, o gimtosios kalbos žodžius stebuklingai pamiršta, juos pakeisdami netaisyklingai tariamais svetimžodžiais. Taip ir nutinka, kad nei savos literatūros skaitę, nei svetimą suprantantys, švepluoja lyg papūgos, kurių savininkas išplaukė atgal į jūrą nebaigęs mokyti naujų žodžių, o seni iš mažos galvelės seniai išdulkėję.
O gal, kaip siūlė klasikas, pamėginkim be klaidų ištarti tai, ką lėmė likimas: „Geri vyrai geroj girioj...“
