Bordiūras, futliaras, matracas. Bordinė, chaki. Dar neseniai už bet kurį iš šitų žodžių, pavartotą straipsnyje, kalbininkai būtų išbarę. Bet šiandien juos galima rašyti drąsiai. Apie šimtas anksčiau vengtinų ir neteiktinų žodžių kalbininkų praėjusių metų rudenį buvo pripažinti norminiais ir įteisinti kaip tarptautiniai žodžiai ar skoliniai.
Pagaliau visiškai normaliais, nebe antrarūšiais žodžiais tapo ištiktukas „pyst“, tokie seniai žmonių vartojami žodžiai kaip „anūkas“, „balius“, „aršus“, „grilis“, „piknikas“.
Lietuvių kalbos komisijos darbuotojai portalui lrytas.lt teigė, kad bent jau artimiausiu metu „reabilituoti“ daugiau liaudies kalboje paplitusių, tačiau nevartotinų žodžių neplanuojama.
Į kalėjimus nelenda
„Tai yra kalinių žargono žodžiai. Savitą žargoną turi beveik kiekviena socialinė grupė. Jis greitai keičiasi, yra skirtas kalbėtis konkrečiame lygmenyje tarpusavyje, kad kiti sluoksniai nesuprastų. Žargoną galima aiškinti, bet atitikmenų jam nekuriame, nes jis greitai keičiasi. Po dešimt metų tie patys kaliniai gali turėti visai kitą leksikos sluoksnį“, - portalui lrytas.lt sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvilytė.
Šiai nuomonei pritaria ir Vilniaus universiteto kalbininkas Robertas Kudirka, po kelių metų darbo išleidęs keiksmažodžių, žargonų ir vulgarybių enciklopediją.
R.Kudirka primena, kad nusikaltėlių ir kitų žmonių grupių žargone galima rasti lietuviškų atitikmenų, tačiau bandymai juos versti ir kalinius priversti kalbėti taisyklingai nepasiteisintų.
„To kaliniams tikrai nereikia. Žargono žodis atspindi tam tikrą specifiką. O atitikmenį galima rasti, tačiau jie neprigis. Pavyzdžiui, vietoje „dūcho“ galima vartoti žodį „nuskriaustasis“, „vierchą“ gali vadinti lyderiu ar vadeiva. Na ir kas. Zona neperims šių žodžių. Jei prikursime daugiau atitikmenų, jie bus taip pat dirbtiniai ir nebus naudojami“, - sakė R.Kudirka.
Bijojo spausdinti
Knygynuose prieš dvejus metus pasirodė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docento, lituanisto Roberto Kudirkos veikalas „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas“. Tolimas tautos žadintojo V. Kudirkos giminaitis R. Kudirka šypsodamasis prisimena, kaip sunku buvo rasti leidėją šiai knygai.
Leidyklų redaktorės moterys pašiurpdavo ir išbaldavo, kai pavarčiusios rankraštį rasdavo moksliškai paaiškintą vulgarybių etimologiją ir semantinės reikšmės lauką, pavyzdžiui, kad bjauriai skambantis žodis „bybis“ kilo iš nekaltos vaikų kalbos, o „kurva“ yra normalus lotyniškas žodis (rašoma „curva“) , reiškiantis „kreivę“.
Pagaliau beveik tūkstančio puslapių knygą sutiko išleisti su filologija mažai bendro turinčio Kauno technologijos universiteto leidykla.
Žodžius reikia rinkti atsargiai
Daug bendravęs su kriminalinio pasaulio atstovais nešvankybių ekspertas pastebėjo, kad žargoniškų pasakymų, keiksmažodžių reikšmė laisvėje ir kalėjime panaši ar tokia pat, bet jų vartojimo pasekmės už grotų gali būti visiškai kitokios. Ten netyčia išsprūdusi frazė, supykus ar kuo nors nusivylusi, gali būti paskutinė gyvenime. Vos ištaręs netinkamus žodžius netinkamu laiku naujokas kalinys keikūnas gali griūti su peiliu tarp šonkaulių.
Jeigu laisvėje apie ką nors pasakysi „jis gaidys“, tai reikš, kad esi ant ko nors supykęs, ir tiek. Už grotų „gaidys“ suvokiamas kaip teiginys, kad taip pavadintas asmuo reiškia kaltinimą homoseksualumu, kaltinantysis privalo tai įrodyti, antraip pasekmės neprognozuojamos.
Tuščiai nesišvaistyti keiksmažodžiais ir net iš pažiūros nekaltais pasakymais reikalauja itin griežtas „zekų“ priesakas, viena svarbiausių „blatnųjų“ pasaulio taisyklė - „atsakai už bazarą“ (už pasakytus žodžius).
„Tarkime, jeigu naujokas juokaudamas atsikirs autoritetą turinčiam kaliniui sakydamas „eik tu na...“, tai bus suprasta tiesiogiai, kad „bachūras“ siunčiamas eiti „ant“ vyriško organo. Autoritetas privalo iš karto trenkti į veidą naujokui, nes nuleidęs žodžius negirdomis jis ir turės ten eiti“, – kalinių bendravimo subtilybes aiškino R. Kudirka.
Kalbininkas sakė, jog „atsakymo už bazarą“ taisyklė siekia labai senus laikus, kai ir normalioje visuomenėje keiksmažodžiai buvo ne šiaip negražūs žodžiai, jie buvo suvokiami kaip siunčiami prakeiksmai asmeniui, sukeliantys jam neigiamas pasekmes.
