Kai kas sako, kad televizija yra tokia Pandoros skrynia, kurios nedera atverti save gerbiančiam ir išsilavinusiam žmogui, nes gali užsikrėsti kvailybe su visam.Todėl pageidautina, jeigu turite namuose televizorių, jį apvynioti celofanu ir užstatyti kokia nors spinta arba tiesiog sviesti pro langą, nes kvailybė yra toks dalykas, be skrupulų prasibraunantis pro visus sluoksnius ir visas užkardas tiesiai mums į galvą.
Ir baisu, nes užsikrėtę ja nejaučiame jokių simptomų, tik pradedame regėti, kaip daugėja kvailių aplinkui.
Todėl aš labai suprantu, kodėl visi padorūs piliečiai šitaip intensyviai saugosi televizorių.
Saugosi, atrodo, visai nežiūri, bet vis tiek viską, kas buvo parodyta, žino atmintinai.
Niekada nesuprasiu šio paradokso. Net tie, kurie laiko save intelektualiais, paklausti visada žinos, ką rodė vakar 20 valandą per pramoginį komercinį kanalą. Man tai panašu į žmogų, kuris lyg ir metė rūkyti, bet vis dar prašo cigarečių iš kitų. Taip ir su televizoriumi – tikriausiai žmonės „netyčia” pamato, užklydę pas kaimyną vogčiomis stebi, ką gi rodo tas spalvotasis ekranas.
O vėliau žmogus, išvydęs tam tikrą kiekį smegenis vėsinančios arba kaitinančios informacijos, renkasi savo kelią – bambėti po nosimi, nes „kaip viskas blogai”, bambėti žmonai arba bambėti garsiai – draugams, giminėms, pulti į interneto platybes ir kartu su bendraminčiais draskyti į gabalus „tuos pusgalvius su mikrofonais”.
Tuo metu aš svajoju paskambinti šiam veikėjui (pavadinkime jį Petru) ir paklausti: „Petrai, o, Petrai, galite geriau? Ateikite. Duosime jums mikrofoną, galėsite atsiskleisti.” Netikiu, kad tokia proga negundo, nes kiek teko (pa)stebėti – į televiziją nori pakliūti dauguma. O labiausiai – ją puolantys.
Žinoma, nuo socialinio statuso, išsilavinimo ir nuotaikos priklauso, kokiu kampu veikiantysis herojus nori patekti į ekraną. Būdų yra daug.
Lengviausi būdai yra kriminalų skiltys, gūdaus kaimo kronikos ir buitinių konfliktų oazė. Tačiau tai yra trumparegių kelias. Taip, jus pastebės, gal net aptars su kaimyne, bet greitai pamirš. O juk reikia, kad prisimintų.
Tam jau reikia ypatingų gebėjimų, drąsos (ne agresijos) ir kitų elementų. Tai nelengva ir dažniausiai tai ne išugdomi dalykai, o individualios savybės bei jų deriniai, kurie ir yra nepakartojamos ir originalios asmenybės pagrindas. Bet mes juk visi ypatingi, taigi kelias į eterį laisvas.
O patekus į televiziją ir pradeda vykti stebuklai. Kažkodėl staiga jūsų gyvenimas pradeda rūpėti labai daug žmonių.
Jie susikrimtę stebi įvykius jūsų gyvenime ir sielojasi dėl nevykusių sprendimų – jie tikrai nenori jūsų smerkti, tiesiog kitaip neišeina.
Jie ir nenori plūsti jūsų baisiausiais žodžiais, bet ką turėtų sakyti, kai pasirodėte su visai netinkančiu jūsų figūrai drabužiu? Gražiai vadinti tiesiog liežuvis neapsiverčia. Todėl jeigu netyčia nesate tobulas, tuoj pat tapkite tobulas. Ir viskas bus gerai.
Būkite tobulas gatvėje, parduotuvėje, banke, poliklinikoje, prie vairo – visur. Nes jus stebi ir tikrina. Juk bet kas iš stebėtojų galėtų būti jūsų vietoje. Jūs turite būti pavyzdys.
Palaukit, kur jūs lekiat??? Juk raudona!!! Ech, jūs vis dar netobulas. Stenkitės labiau. Pamažu pradedate būti tobulas. Pavogė piniginę, vyras jau beveik paliko, o ir sveikata šlubuoja? Jūs šypsotės neseniai išbalintų dantų šypsena. Taip besišypsodamas pastebite fotografą, nusitaikiusį į jus. Staigiai pasitaisote plaukus, dailiai sustatote kojas ir nusišypsote dar plačiau. Ir štai – jūs tobulas. Sveikinu.
Žinoma, yra ir teigiamų aspektų, kai jus rodo per TV. Žmonės pradeda įdėmiau jūsų klausyti, puola skambinti ne tik buvę bendraklasiai, su kuriais mokėtės pradinėje klasėje. Jums skambina net tie žmonės, kurių nepažįstate ir niekada nesate matę akyse. Jie skambina kiekvieną dieną ir ko nors klausia, prašo.
Klausia dažniausiai apie jūsų asmeninį gyvenimą: „Laba diena, mus pasiekė informacija, kad pradėjote susitikinėti su K. Kada pradėjote? Kodėl K? Ir kiek ilgai dar susitikinėsite?”
Atsakote – jie tai perduoda visai šaliai. Neatsakote – jie vis tiek ką nors perduoda visai šaliai. Jeigu nieko naujo jūsų gyvenime nevyksta, jie aprašo jūsų batus, paltą ar pirštines.
Visi žmonės aplinkui pradeda elgtis keistai. Biurokratinėse įstaigose reikalai pradeda eitis lengviau, jeigu jus atpažįsta – biurokratinės įstaigos, seniau buvusios pragaru, dabar tampa tikru malonumu, kur jus išklauso, padeda ir net padėkoja.
Už ką padėkoja, nežinau, bet manęs ir neklauskite, man nėra už ką dėkoti.
Močiutė, kuriai iš trijų anūkų jūs buvote viso labo „tas trečias anūkas”, jūsų nuotrauką atsispausdina dideliu formatu ir pasideda ant televizoriaus.
Staiga jos dienotvarkė tampa pilna, o gyvenimas – prasmingas. Ryte – nubėgti į parduotuvę nusipirkti leidinių, kuriuose esate, tvarkingai iškirpti visą su jumis susijusią informaciją, įsiklijuoti į tam skirtą sąsiuvinį.
Pasižiūrėti TV programą ir apskritimu apibrėžti laidas, kuriose dalyvaujate. Paskambinti draugėms ir kalbėti apie jus. Paskambinti jums, paklausti, kaip jums sekasi, ir po to vėl paskambinti draugėms papasakoti, kaip jums sekasi.
Kuo toliau, tuo labiau užsiėmusi tampa jūsų močiutė, nes draugių ratas darosi vis platesnis, pokalbiai – ilgesni ir išsamesni, telefono sąskaitos turi daugiau skaičiukų.
Bet jums gerai, nes ji iš jūsų nieko nereikalauja – tik naujos informacijos apie jūsų, „žvaigždės”, gyvenimą.
Žmonės gatvėje kartais ilgai žiūri jums į veidą. Tada jie susiraukia arba šypsosi. Jūs stovite ir laukiate, kada gi pagaliau užsidegs ta žalia šviesa. Vos jai užsidegus skuodžiate neatsigręždamas.
Galiausiai, jeigu esate jautresnės sielos ir pažeidžiama būtybė, tampate paranojiku ir prieš sakydamas ką nors asmeniško draugui lyg užkeikimą penkiasdešimt kartų pakartojate: „Tik niekam nesakyk. Prašau. Niekam nesakyk.”
Apsidairote, ar jūsų niekas negirdi. Dar kartą apsukate ratą akimis – ar jūsų niekas nemato. Pailsite. Pažiūrite į draugą ir pagalvojate: „Ne toks ir patikimas tas draugas.” Ir tylite visą vakarą. Į klausimus atsakote klausimais. Einate namo su įkalinta šypsena veide. Nes jūs tobulas. Negalite būti nelaimingas.
Grįžęs namo, kaip ir visi kiti tūkstančiai žmonių, klaupiatės prieš visagalį ekraną ir lenkiatės jam. Nes jis valdo jūsų gyvenimą. Kaip ir visų kitų, jį žiūrinčių. Bet jie dar gali ištrūkti – jį išmesti. Jūs to padaryti negalite, nes esate jo viduje. O savęs taip lengvai neišmesi.