Iš Tabariškių gatvės nuošaliame Užusienio rajone (Panerių seniūnija) savivaldybę pasiekė pagalbos šauksmas, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Sostinė".
Prieš kelias dienas čia į vagoną iš gydymo įstaigos grįžo 57 metų Juozas Velička. Ir ramioje gatvėje ramybės neliko. Baikščiai dairydamiesi į to vagono ertmes, ant kurių plevena skudurais virtusios užuolaidos, gyventojai stebi – ar nepasirodys apšepęs kaimyno veidas?
Niekam ne paslaptis – jau dešimtmetį šio vyro gyvenimo būdas toks, kad jo organizmas labai tinkamas tuberkuliozės sukėlėjams.
Gydė net ir priverstinai
Tabariškių gatvės žmonėms nepaaiškinsi, kad tuberkulioze galima užsikrėsti tik nuo sergančio aktyvia jos forma žmogaus. Jie perskaitė, kad vienas ligonis per metus gali užkrėsti iki 25 sveikų asmenų. Ir to užteko, kad visoje gatvėje būtų pasėta baimė.
Labiausiai vietos gyventojai baiminasi dėl vaikų, kurie žaidžia gatvėje, mėto kamuolį į krepšį netoli įrengtoje aikštelėje.
Juk J.Velička dvejus metus praleido ligoninėse. Gydytas jis ir priverstinai. Tiesa, dabar grįžęs jis kaišo pažymą, kad sirgo šlapiuoju pleuritu, o ne baisiąja tuberkulioze. Bet juk ir šios ligos sukėlėjos – tuberkuliozės bakterijos.
„Gulėjau ligoninėse, bet nieko nėra“, – „Sostinės“ žurnalistams mįslingai aiškino J.Velička, rodydamas tą pačią pažymą.
Vaikščioti jis gali tiktai pasiramsčiuodamas ramentais.
Ant stalo apšnerkštame vagone – didžiulė lėkštė, pilna nuorūkų.
„Kad Juozas grįžo, supratau iš tvaiko. Atidaręs duris į lauką pajutau fekalijų kvapą. Po to matau – vėl aplink vagoną mėtosi šiukšlės. O juk buvome sutvarkę. Vėl pasigirs grasinimai užmušti vaikus.
Tai ne gyvenimas“, – atsiduso artimiausias J.Veličkos kaimynas Vladislavas Jasinskis.
Baisu vietos žmonėms ne tik dėl tuberkuliozės.
Gamtinius reikalus J.Velička atlieka vagone, o fekalijos bėga tiesiai į gatvę. Kanalizacijos vamzdžių nėra.
Už grotų pasodino 18 metų
J.Veličkai ne vienus metus teko praleisti ne tik ligoninėse, bet ir už grotų.
„Aš – ir vagis, ir verslininkas“, – be užuolankų pareiškė vyras, paklaustas, už ką teko kalėti.
Pirmą kartą už grotų jis sėdo būdamas 18 metų. Kalėjime įgijo santechniko profesiją.
Kartą atvykę raminti J.Veličkos policijos pareigūnai suglumo išgirdę prašymą jį bent trims paroms pasodinti už grotų, nes laisvėje jam gerokai pabodo.
Rusams siūlydavo bilietus
Kadaise J.Velička buvo turtingas žmogus. Pasistatė namą Skaidiškėse, kurį jis pats vadino dvaru.
Buvo jis kelių statybos įmonių savininkas, paskui ėmėsi pelningo naftos verslo.
J.Velička verslą pradėjo nuo traukinių bilietų perpardavimo. Kai buvo atidaryta Gariūnų turgavietė, tokie verslininkai kaip jis supirkdavo kasose bilietus į Maskvą, o paskui juos perparduodavo atvykstantiems apsipirkti rusams.
„Bilietų kasose niekada nebūdavo, o aš kasdien namo grįždavau su pilnu krepšiu „vagnorkių“, – prisimena senus laikus J.Velička.
Neišeis, kol negaus pinigų
Kitą namą J.Velička pasistatė gražioje Tabariškių gatvėje. Netoliese Metalo gatvėje buvo jo įmonės būstinė, tad planavo, kad galės namo pėsčiomis vaikščioti. Kaimynai dar prisimena, kaip pas J.Veličką atvažiuodavo turtingi žmonės. Tai buvo prieš dešimtmetį.
Bet vyras dar gyvendamas Skaidiškėse pradėjo gerti, išsiskyrė su žmona, tapo nereikalingas dviem dukterims.
Didžiulio namo Tabariškių gatvėje jis taip ir nespėjo įrengti. Buvusi žmona kaimynui V.Jasinskiui nekilnojamąjį turtą pardavė už 100 tūkst. litų.
Tačiau J.Velička mano kitaip ir tikina, kad jam priklauso 30 tūkst. litų už namą. Esą jo buvusiai žmonai V.Jasinskis sumokėjo tik už 6 arų sklypą.
„Gaunu trisdešimt tūkstančių – ir manęs čia nėra. Be pinigų iš čia niekur neisiu“, – įspėjo J.Velička. V.Jasinskis pripažino, kad kaimynas iš jo reikalauja tūkstančių.
„Žadėjau jam padėti ir tikrai padėčiau kabintis į gyvenimą. Sušelpčiau, valgyti duočiau. Prašiau tik vieno – pasimelsti už mane. Bet tiek pinigų nemokėsiu. Už ką?“ – klausė V.Jasinskis, įsitikinęs, kad jau atsiskaitė už namą ir sklypą.
Iškrapštyti – neįmanoma
Buitine technika iš Anglijos prekiaujantis V.Jasinskis pripažino, kad J.Veličkai priklausiusį namą nusipirko ne tik dėl to, jog reikėjo papildomo ploto, bet ir dėl ramybės.
Namas buvo virtęs narkomanų irštva, išardytos pagrindinės konstrukcijos. V.Jasinskis tikėjosi, kad nebeliks nekviestų svečių, nebebus ir buvusio pastato šeimininko. Bet jis klydo.
Tabariškių gatvės gyventojams J.Veličkos niekaip nepavyksta iškrapštyti iki šiol. Daugybę kartų jie kreipėsi į policiją. Statybos inspekcija jiems atsakė, kad apardytas vagonas – ne statinys. O savivaldybė pareiškė, kad tai – ne transporto priemonė.
J.Velička vagoną pasistatė gudriai – ne V.Jasinskiui priklausančiame sklype, o prie pat jo, valstybinėje žemėje.
Todėl abi įstaigos nesiėmė jokių veiksmų, kad griuvenos prie gatvės neliktų, nors ji užstoja kelią į namą, dėl to neįmanoma nutiesti komunikacijų.
O J.Velička kaimynams pareiškė, kad vagone turi benzino. Jei kas mėgins jį liesti, viskas aplinkui suliepsnos. Vyras leido suprasti – prarasti jis neturi ko.
