Po septintosios ceremonijos jau nelieka prasmės guostis dėl pretendentų trūkumo ir diskutuoti, ar verta kasmet organizuoti iškilmingas apdovanojimų dalybas. Tikrai verta!
Lietuvos kino bendruomenės produktyvumas užaugo iki rekordinio našumo, o „Sidabrinėje gervėje“ pirmą kartą apsilankė Jos Didenybė Intriga. Tik trijose geriausių aktorių nominacijose nugalėtojus (Anastasija Marčenkaitė („Ekskursantė“), Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“) ir Raisa Riazanova („Ekskursantė“) galima nuspėti ir įvardyti iki ceremonijos pradžios, tačiau kitose balsavimas gali pasisukti bent dviem skirtingais scenarijais.
Anksčiau nominacijas vos pavykdavo sulipdyti ir atrankos komisija griebdavosi panašiems apdovanojimams nebūdingų kompromisų, o šiemet inkilus pasiekė devynių ilgametražių filmų paraiškos (tikriausiai eksperimentiniai „Pistonai“ apsisprendė nedalyvauti).
„Sidabrinės gervės“ metai skaičiuojasi ne pagal kalendorių – nuo vieno pavasario iki kito, o taisyklės jau nereikalauja privalomos nacionalinės premjeros komerciniame repertuare.
Ne daugiau nei tūkstantis žiūrovų spėjo pamatyti visus nominacijose paminėtus pretendentus. Pasirinkta strategija, kad nacionaliniai apdovanojimai ne tik padėkoja ir pagerbia už publikos teismui atiduotus kūrinius, bet ir realiai padeda skleisti žinią, prisideda prie rekomendacijų ir kviečia tautą nepraleisti svarbiausių premjerų.
Geriausio metų filmo titulo šiemet leista siekti net penkiems kandidatams – daugiausia per visą LiKA gyvavimo istoriją. Trys iš jų yra ovacijų nusipelnantys, nacionalinio kino veidą, dinamiką ir idėjų įvairovę keičiantys debiutantai.
Labiausiai džiugina naujų vardų ir ambicingų iššūkių nebijančių kūrėjų sužibėjimas, o nerealus rudens premjerų planas viltingai pašalina abejones, kad po laikino blyksnio vėl regėsime stagnaciją. Po metų „Sidabrinei gervei“ nekils didelių problemų vėl nominuoti penketuką.
Vis dėlto stipri atrankos komisijos nuomonė neišvengiamai juntama, ji išryškino favoritus ir autsaiderius, gan aiškiai sudėliojo balsavimo gaires.
Bendras nominacijų balansas pagrindinio apdovanojimo tikimybę realiai sumažino iki Igno Jonyno „Lošėjo“ ir Audriaus Juzėno „Ekskursantės“ dvikovos, o Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“, Mykolo Vildžiūno „Nesamąjį laiką“ ir Mariaus Ivaškevičiaus „Santą“ tik paskatino garbingų statistų šlove.
Būtent tokia išvada peršasi neradus geriausio režisieriaus M.Ivaškevičiaus ir pasigedus daugiau nominacijų „Redirected / Už Lietuvą!“ bei „Nesamojo laiko“ kūrėjų komandoms.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad 78 balsuotojų dauguma nugalėtoju pripažins „Lošėją“. Tai būtų vienintelis logiškas ir nesižvalgant į praeitį priimtas sprendimas. 2013 m. rudenį San Sebastiane pašventintas dramatiškas trileris jau skaičiuoja trečiąją dešimtį apkeliautų festivalių Europoje, Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, pasirašė komercinio platinimo sutartis bent su šešiomis Europos valstybėmis ir dar tik laukia nacionalinės premjeros Lietuvoje.
Rudenį numatoma ypač nuožmi lietuviškų filmų konkurencija, tad „Sidabrinės gervės“ koziriai bus naudingi išradingam ir drąsiam „Lošėjui“.
Režisieriaus I.Jonyno, scenaristo Kristupo Saboliaus, nepamirštamai dominuojančio V.Kaniušonio vedamos aktorių komandos pastangomis gavome pavyzdinį lietuvišką kiną, kokį dabar norėtųsi matyti atgimstančio progreso kelyje.
Teisingą ir siektiną kryptį nurodęs „Lošėjas“ yra sėkmingiausias prodiuserės Uljanos Kim filmas, tačiau būtų nuodėminga jį vadinti viską ir visur laimėti privalančiu šedevru.
Kūrinys turi taisytinų trūkumų (pavyzdžiui, dar kartą įsitikinome, kad lietuviškai nekalbančios aktorės studijinis įgarsinimas paverčia vaidmenį negyvu, netikru ir iškrintančiu), o pagirtinai debiutavusiam duetui palinkėkime neužmigti ant laurų ir nustebinti pasaulį kitu filmu (iš atskleistų paslapčių panašu, kad jis bus žymiai sudėtingesnis ir ambicingesnis).
Nesinori numenkinti Lietuvos žiūrovų pamėgtos, geriausio NVS ir Baltijos šalių filmo titulą Rusijos nacionaliniuose apdovanojimuose užsitikrinusios „Ekskursantės“, kurios sėkme repertuare akivaizdžiai netikėjo reklamos ir viešumo pašykštėję prodiuseriai.
600 tūkst. litų pajamas stebuklingai atvežusios dramos silpnoji grandis kaip tik yra režisierius A.Juzėnas, nes daugelį scenų griauna neįtikinami sprendimai, kuriuos galėjo lemti trejiems metams premjerą užšaldžiusios ir visų sumanymų įgyvendinti neleidusios finansinės bėdos. Publikos simpatijas ir meilę filmui paskleidė provokuojančios emocijos bei fantastiškai debiutavusi A.Marčenkaitė.
Jaunosios nugalėtojos triumfui geriausios aktorės nominacijoje buvo ruošiamasi nuo pat paskelbimo dienos, nes atrankos komisija nerado lygių varžovių „Ekskursantės“ mergaitei ir kitas dvi kandidates tiesiog pritempė (Neringa Varnelytė iškovojo vienintelę nominaciją nurašytam detektyvui „Vardas tamsoje“, o Oonos Mekas paskelbimas geriausia nuskambėtų tiesiog nesąžiningai ir įtartinai).
Visiškai nebūtinas lozungas „Už Lietuvą!“ išplėtė veiksmo komedijos „Redirected“ pavadinimą, kuris garsiai šaukė prodiuserių norą suvienyti šalies žiūrovus.
Ilgiau nei metus aktyviai vykdyta reklamos kampanija su pažangiausiu iki šiol socialinės medijos išnaudojimu suveikė pergalingai. Pramoginis, efektingas ir linksmas filmas pagerino ne tik premjeros savaitgalio rekordus: dar nė vienai repertuaro premjerai nepasisekė surinkti tokių įspūdingų sumų, kokias per antrąjį savaitgalį užfiksavo „Redirected“.
E.Vėlyvio komandai dabar priklauso visų laikų pardavimo rekordas (ilgai lauksime, kol prie 4,62 mln. Lt pajamų priartės koks nors kitas filmas), o neišpildytų tikslų sąraše liko pagal lankomumą (292 tūkst.) nepasivytas „Tadas Blinda. Pradžia“ (303 tūkst.).
Tačiau „Sidabrinės gervės“ nominacijos išduoda aiškią ir nedviprasmišką nuostatą: atrankos komisijai nepatiko „Redirected“, o trys nominacijos prikabintos tik iš reikalo (neskaičiuojame seniai laukto ir asmeninio įvertinimo garso virtuozui Artūrui Pugačiauskui).
Lyg duoklė savo nugalėtoją išrinkusiems šalies žiūrovams. Atskleiskime kortas ir kalbėkime be užuolankų – „Redirected“ tiesiog neturėjo šansų laimėti nė vienos Sidabrinės gervės. Tikriausiai tai yra normali reakcija, nes Lietuvos kino bendruomenėje nuo sausio mėnesio jaučiama visuotinė (galbūt garsiai neįvardijama) neapykanta nepriekaištingai dirbusiai, rezultatyviai pasireiškusiai, 15 nenutrūkstamų savaičių repertuare išsilaikiusiai „Redirected“ komandai („Sidabrinės gervės“ savaitgalį filmas vis dar turėjo bent seansą per dieną).
„Sidabrinės gervės“ komisijos vėlgi neaplenkė gebėjimas pamiršti. Prisimename režisieriaus Algimanto Puipos kategorišką „no-show“ protestą, kai „Miegančių drugelių tvirtovės“ operatorius Viktoras Radzevičius skandalingai nepateko į nominaciją, „pralaimėdamas“ vietą trumpametražį trilerį „Ryba“ nufilmavusiam Feliksui Abrukauskui. Lyg tyčia būtent jo šiandien labiausiai pasigendame geriausio operatoriaus nominacijoje.
Spaudos konferencijoje atrankos komisija paaiškino sprendimą, kad pagal naujas taisykles nominacijos gali būti išplėstos iki keturių ar net penkių vietų, jei pretendentai to nusipelno. Taigi čia nenumaldomai peršasi klausimas – nejaugi darbščiausias Lietuvos operatorius F.Abrukauskas (jis taip pat filmavo „Vardą tamsoje“) nebuvo vertas nominacijos už darbą „Redirected“, techninius sumanymus ir sudėtingus kameros triukus?
Žinau, kad LiKA nemėgsta klausimų „Kodėl?“, tačiau geriausio kompozitoriaus nominacija irgi kelia abejonių, ar tikrai kitų kūrybinės komandos narių įnašo vertinimui nesutrukdė neigiama nuomonė apie filmą.
Štai muzikantų Pauliaus Kilbausko ir Domo Strupinsko duetas „The Bus“ pelnytai nominuotas už darbą „Lošėjo“ efektingam ir atmosferiškam garsiniam įvaizdžiui. Tie patys talentingi vyrukai sukūrė ir įrašė originalią muziką gangsteriniam „Redirected“, bet liko pamiršti arba tiesiog ignoruoti. Kodėl? Sakykite, ką norite, bet šis neteisingas komisijos verdiktas laužo logiką.
Deramai neįvertintas „Redirected“ – vienintelis rezultatyvus komercinis lietuviškas filmas, pramušęs LiKA abejingumo ledus. Kitoms gausiai žiūrėtoms, bet nurašytoms komedijoms „Kaip pavogti žmoną“ (118 tūkst.), „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (112 tūkst.) ir „Valentinas už 2rų“ (88,5 tūkst.) atrankos komisija pagailėjo nominacijų.
Tai reiškia, kad vos tik atsiradus platesnio ir įvairesnio pasirinkimo galimybei LiKA nustūmė nepriklausomų investuotojų lėšomis finansuotas ir į žiūrovus orientuotas kino pramogas į šešėlį.
„Valentinas vienas“ buvo nominuotas keturis kartus, o geriau pavykęs ir originalesnis „Valentinas už 2rų“ gavo nulį, nors bent jau Astos Baukutės komiškas įsibrovimas galėjo sudaryti žymiai logiškesnę konkurenciją legionierei iš Rusijos R.Riazanovai („Ekskursantė“), kuriai nelygiomis sąlygomis teko varžytis su trumpametražių filmų aktorėmis.
Jei norime bent minimaliai lygiuotis į „Oskarus“, tai nevertėtų užsimerkti prieš bilietų pardavimo kriterijų ir nors šiek tiek paskatinti publikos simpatijų favoritus.
Šiemet keistai užstrigo LiKA verdiktų tęstinumas. Prodiuseris Žilvinas Naujokas buvo nominuotas ir apdovanotas už profesinę meistrystę „Tado Blindos“ žygdarbio metais, tad „Redirected“ prodiuseriai Asta Liukaitytė, Daiva Jonušienė, Norbertas Pranckus ir Donatas Šimukauskas nusipelnė bent identiškos meistriškumo nominacijos, nes dabar būtent šis kūrinys yra sėkmingiausias ne tik tarp lietuviškų premjerų, bet absoliučiai visų per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje parodytų filmų. Svarbiausias neeilinis faktas liko neišgirstas ir neįvertintas.
Bet kuriems apdovanojimams nesvetimas nusivylimas dėl nenominuotų talentų ir diskusijų apie pasirinktus prioritetus. „Sidabrinė gervė“ – ne išimtis.
Šių metų „Oskaruose“ Amerikos kino meno ir mokslo akademija nepaaiškinamai nuvertino brolių Joelio ir Ethano Coenų muzikinę dramą „Groja Liuvinas Deivisas“.
Teisybės dėlei norisi akcentuoti, kad „Nesamasis laikas“ privalėjo gauti geriausio operatoriaus nominaciją Audriui Budriui, o favoritui „Lošėjui“ pritrūko nominacijos puikiai suvaidinusiam Romualdui Lavrynovičiui, kuris neatimtų Sidabrinės gervės iš „Nesamojo laiko“ lizdo, tačiau gautų draugišką kolegų paskatinimą eiti tuo pat sėkmės keliu.
Būtų dar šauniau, jei LiKA ekspertai pradėtų drąsiau žvilgčioti į ateitį ir nustotų garbinti vyresniuosius profesionalus, kai to visai nereikia. Praeities darbai neturėtų daryti įtakos naujausioms premjeroms.
Palyginimui pažiūrėkite į Kanų festivalio oficialaus konkurso sudarymo principus: čia prioritetas atiduodamas etatiniams dalyviams, elitiniams meistrams ir nuolat grįžtantiems tiems patiems režisieriams, o jie okupuoja mažiau žinomiems ir debiutantams reikalingesnes vietas. „Sidabrinėje gervėje“ panašų neliečiamojo statusą nuolat gauna LiKA steigėjas ir tarybos narys Audrius Stonys.
Intriguojančiai sumanytas, užsitęsęs gamyboje ir ilgai lauktas dokumentinis filmas „Kenotafas“ nepavyko (ir nereikia to slėpti), o nuo visiškos nesėkmės jį išgelbėjo operatoriaus Audriaus Kemežio (dar vienas LiKA numylėtinis, nominuotas ketvirtą kartą per septynerius metus) užfiksuoti keli kadrai, surežisuoti judančios kameros viražai ir Danieliaus Kokanauskio montažas. Tačiau statiškas, nuobodus ir tingaus turinio „Kenotafas“ užsitikrino geriausio dokumentinio filmo nominaciją, o prestižiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje (IDFA) apdovanotas Ričardo Marcinkaus įsimintinas ir sukrečiantis „Galutinis tikslas“ pretendavo tik į kuklų Sidabrinės gervės kiaušinį.
Objektyviai stipresnis ir įdomią baisaus likimo asmenybę prisijaukinęs dokumentinis filmas net negalėjo varžytis dėl aukštesnės prabos apdovanojimo, nes režisierius R.Marcinkus jį kūrė įstojęs į LMTA ir panaudojo baigiamajam darbui apsiginti.
Ko gero, pats geriausias metų dokumentinis filmas negavo savo šanso, nes komisijos nariams nepasisekė perlipti savęs ir pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju aktyvus studentas pasiekė daugiau už patyrusį meistrą ir mokytoją.
Bet nieko, paskatinamojo kiaušinio lukštus išsklaidęs R.Marcinkus aštuntajai „Sidabrinės gervės“ sesijai pateiks net du naujus filmus. Toks jaunosios kartos produktyvumas ir našumas iš tiesų džiugina.
Artimiausioje ateityje tendencija „debiutantai ir darbštus jaunimas gali kaip lygūs su lygiais varžytis su profesionalais“ būtų sveikintina.
Sekite žinias iš „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų šį vakarą tiesiogiai portale lrytas.lt
