Vilniaus Senamiesčio blizgesys ir žmogiškas purvas

Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimas drausti duoti ar prašyti išmaldos atsisuko pirmiausia prieš kuklias, tylias, niekam iš tiesų netrukdančias bobulytes, kurios už praeivių sumestus centus dienos gale nusiperka bandelę ar kefyro. Tačiau metų metus sostinės Senamiestyje siautėjantys valkatos, sukūrę nuoseklaus žmonių persekiojimo sistemą bei užsiimantys nešvariais verslais, ir toliau įžūlėja.

Daugiau nuotraukų (1)

Goda Juocevičiūtė

May 4, 2014, 11:41 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 8:34 AM

Tik nepainiokite tų likimo nelaimėlių su pavieniais paprašaikomis, nepriklausančiais jokiems nusikaltėlių tinklams. Kolegos žurnalistai, ne iki galo įsikertantys į reikalo esmę, straipsnius ir TV reportažus apie visiems įgrisusius ir niekaip nepažabojamus įkyruolius mėgsta iliustruoti garsiojo kūtvėlos Dredo bei dabitos Rožytės atvaizdais. Juk jie – nepikti, komunikabilūs, egzotiški, fotogeniški, mielai pozuoja už litą kitą.

Tačiau šie nemarūs istorinio Vilniaus simboliai – elgetos freelanceriai: monetas renka daugiau iš idėjos ar pamišimo, dosnių piliečių paaukotas lėšas išleidžia ne narkotikams, ne babatukui, o kavai ir pyragaičiams – tai gali paliudyti kiekvienas vilnietis, bent kartą per mėnesį užsukantis į Pilies gatvę ar Gedimino prospektą.

Kas kita – piktybiniai, agresyvūs, krešuliais apsitaškę veikėjai. Jų bazė yra prie kampinės „Aibės“ parduotuvės (Pilies 16). Gal jau 10 metų čia jie – ir dieną, ir vakare. Tai pinigų reikalauja, tai keiksnoja, tai siūlo už kampo pašnekėti, tai liepia aukoti gatvės muzikantais apsimetantiems bendražygiams, bliaunantiems veršių balsais ir neįgalintiems nė trijų gitaros akordų subrazdinti.

Ten pat asocialūs plėšikai dažnai įsivelia į tarpusavio pjautynes. Iš ten organizuoja žygius į lauko kavines, kur nugėrinėja ant stalų trumpam paliktą alų, čiumpa iš lėkščių prakąstus kotletus, įžūliai braunasi ir į barų, restoranų vidų. Sutrikę apsaugos darbuotojai ir barmenai klientų akivaizdoje negali sau leisti naudoti fizinės jėgos prieš šiurkščius kaulytojus. Šie, mandagiai paprašyti išeiti, savo kelią link durų nubarsto riebiais keiksmažodžiais, prakeiksmais ir grasinimais.

Pati ne sykį stebėjau, kaip valkatos šiurpina aplinkinius. Tik keli iš daugybės atvejų. Kartą puolusi čigonė „Pilies kepyklėlės“ padavėją apipylė ne tik vaizdingais palinkėjimais, bet ir prikergė merginai itin specifinį titulą: „chujesoska, ty chujesoska!“, tokiu būdu nustelbė net linksmojo kunigaikščio Vildaugo giesmes apie Ameriką ir Mossadą.

Jau visai nejuokinga buvo, kai „Forto dvaro” cepelinų užkandinėje su dama pietaujančiam rimtam vyrui, kuriam tiesiog savigarba neleidžia rankos kelti prieš piemenį išsiplėtusiais vyzdžiais, persikreipęs, nušašęs, išbalęs jaunuolis, pramintas Gaidžiabalsiu, isteriškai suspigo: „Arba duok cigarečių, arba susikišk jas į subinę!“

O prieš mano draugą, užsiiminėjantį Rytų kovos menais, utėlėtas minėtojo rėksnio kolega mojavo šiaip jau visai nereikalingu ramentu ir nuožmiai įspėjo: „Būk atsargus su manimi. Nežinai, su kuo reikalų turi”.

Kitas apsiseilėjęs persekiotojas „Portobello“ baro prieigose vienam žinomam verslininkui, elitinių vakarėlių mėgėjui, grasino jį suėsti pusryčiams ir atvirai maivėsi su peiliu rankoje. Nuo to karto vyriškis pavakaroti išeina kišenėse pasislėpęs pora ašarinių dujų balionėlių – kad ekstremaliu atveju galėtų apsiginti.

Supratę, jog tiesioginio fizinio kontakto su hepatito ir kitų užkrečiamų ligų platintojais vengiantys piliečiai nepuls boksuotis, klastingi valkatos pasijautė neliečiamaisiais – įvairiomis prasmėmis. Todėl jų valdos ir įtaka centrinėje miesto dalyje plečiasi. Jie jau turi savo nuolatinius maršrutus ir zulina bent po kelis tragikomiškus vaidmenis.

Iškalbingesni gatvės personažai dieną kabinėjasi prie turistų siūlydami gido paslaugas. Kai kurie visai suprantamai šneka anglų kalba, žinoma, ir rusų, ir lenkų. Yra ir poliglotų. Sykį vienas iš jų, prie „Iki“ parduotuvės Vokiečių gatvėje mėginęs prisidurti alaus buteliui, nulengvintiems lietuviams atsidėkojo japoniškai: „Arigato!“.

Kūrybinių galių turintys perėjūnai kai kada įslenka į pasiturinčios bohemos susibūrimo vietas, išdidžiai užsidėję beretes ant galvos ir apsivynioję laisvai nuo kaklo krentančius šalius. Tiesa, apspangusi bohema nepastebi, kokios juodos jų panagės ir apgraužti nagai. Bet tai – tik mažmožis.

Tokie tipeliai galėtų vaidinti lėkštuose lietuviškuose serialuose arba užsidirbti iš fokusininko veiklos. Jų rankos dirba taip mikliai, kad įkaušę ir atsipalaidavę kavinių lankytojai nė nepastebi, kaip dingsta piniginės ir telefonai.

Kaip įprasta, po puikiai žinomų, iš praeivių pinigų zyziančių raišakojų arba kreivarankių (priklausomai nuo nuotaikos) reido būtinai koks nors užsienietis pasigenda fotoaparato. Kartą apšvarinti amerikiečiai guodėsi, kad tikisi skaitmeninį prietaisą atgauti išsimokėtinai.

Mat žmonės jiems patarė vagių tiesiog patykoti, nes pastarieji, net ir įvykdę nusikaltimą, greitai grįžta į įprastas darbo vietas. „O kaipgi policija?“ – išpūtę akis tąkart stebėjosi naivuoliai iš Vakarų pasaulio.

Policijos atstovai teigia, kad Pilies gatvei skiriamas ypatingas dėmesys, net esą patruliuoja pareigūnai, persirengę civilių drabužiais. Vis dėlto bausti žmogaus ir naudoti prievartos prieš jį vien dėl to, kad anas išsiskiria iš minios netvarkinga išvaizda, negalima. Tokia nuostata iš tiesų visiškai pagrįsta. Be to, jei kas nors ir iškviestų policiją, tai begėdis spėtų pasišalinti. Tai irgi tiesa.

Tačiau keista, kodėl viešąją tvarką prižiūrinti ir pažeidėjus turinti sugaudyti institucija negali pričiupti „etatinių“ akiplėšų ir nusikaltėlių, kuriuos pastebi ir jau gerai pažįsta Senamiesčio gyventojai, nuolatiniai praeiviai bei kavinių savininkai.

Įdomiausia, kad savivaldybės įmontuotos vaizdo kameros, kurių Vilniaus gatvėse yra iš viso 112, irgi negali užfiksuoti tų pačių, ne vienerius metus žmones persekiojančių ir plešiančių chuliganų. Norom nenorom peršasi versija, kad vaizdo stebėjimo sistemos skirtos ne didesniam saugumui užtikrinti, o vien tam, kad kažkas, laikantis lietuviško papročio, iš šio bergždžio projekto pasipelnytų.

Ko gero, atsakingi asmenys neveikiančių ar prastos kokybės kamerų už savivaldybės lėšas nupirko iš saviškių įmonių ir už sandėrį dar atsignybė komisinių. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad vaizdo fiksavimo įrenginių pagalba nesugebama pastebėti saujelės tų pačių kasdien viešai plėšikaujančių piktybinių elgetų?

Suprantama, kad Azijos didmiesčiuose, tarkim, Pekine, Šanchajuje, Delyje ar Mumbajuje, tikrai sunku būtų išardyti gatvės mafijos tinklus, kuriems priklauso tūkstančiai našlaičių vaikų, luošių ir benamių, turinčių elgetauti, vogti, tarpininkauti narkotikų ir prostitučių prekyboje. Beje, šie megapolių lūšnynų gyventojai neįregistruoti, be pasų, tad oficialiai net ir neegzistuoja.

O štai mūsų tvarkos sergėtojams nepavyksta atpažinti ir sutramdyti viso labo maždaug trijų dešimčių pavojų keliančių asmenų, kiekvieną dieną pasirodančių tose pačiose vietose. Todėl policijai pasiūliau atlikti tyrimą – praleisti su pareigūnais keletą vakarų iš eilės Vilniaus Senamiestyje ir kartu pasekti įtartinus kaulytojus, o tuomet mėginti išsiaiškinti, kas stovi už jų nugarų. Mano idėjos policija kol kas nepalaikė.

Gaila. Nes po detektyvo greičiausiai paaiškėtų, jog kabinėjimasis prie žmonių ir pinigų reikalavimas – tik paviršinė problema, tik maža daugialypės suįžūlėjusių asocialių asmenų veiklos dalis.

Maža to, pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad į Senamiestį persimeta ir Kirtimų, Naujininkų bei Stoties rajono žemų kastų kriminaliniai elementai, ginkluoti atsuktuvais ir savadarbiais kastetais. Pastarųjų veiklos arsenalas kiek platesnis: prie įprasto elgetavimo, vagiliavimo ir atviro plėšimo, vakarais barų lankytojams jie siūlo kvaišalų ir pigių stoties prostitučių paslaugas.

Taigi, nors pavojingų bomžų karaliavimą viešosiose vietose jau seniai reikia rauti su šaknimis, susidaro įspūdis, kad iki šiol jokių efektyvių priemonių nesiėmė nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei policija, nei prokuratūra.

Įspėti apsileidusius, agresyvius išmaldos kaulytojus, skirti jiems vienkartines baudas ar tik ypatingais atvejais, tarkime, NATO vadukų viešnagės proga, juos išvaikyti nepakanka. Smulkūs chuliganai ir nusikaltėliai narkomanai aprimtų tik išdraskius jų židinį ir, svarbiausia, sutramdžius elgetavimo biznio organizatorius.

Nebent tai neįmanoma, nes šie turi policijos ar savivaldybės stogą, ir narkobosai aukštiems pareigūnams už moralinę paramą išskiria premijas. O jei sostinės valdžia ir teisėsauga iš tikrųjų nepajėgi susitvarkyti su ribotu degradavusių gatvės plėšikų būriu, tai, matyt, pats laikas eiti pjauti šunims šėko ir užleisti valstybinio darbo vietas kompetentingesniems asmenims.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.