Ne vienoje kultūroje nuo mūsų protėviams neatmenamų laikų esama pavyzdžių apie daugiau nei dviejų lyčių egzistavimą, pavyzdžiui, Mesopotamijos ar Kinijos eunuchai. Arba Osmanų imperijos laikais sultono rūmuose būdavo rengiami pobūviai, per kuriuos moterys ir vyrai linksmindavosi atskirai, o linksmindamiesi vyrai stebėdavo šokius ir vaidinimus.
Kadangi moterys negalėjo vaidinti, jų vaidmenis atlikdavo moterimis persirengę vyrai, vadinami köçek. Panašus fenomenas - ir kitose kultūrose, tarkime, Kinijoje Pekino operoje, kur dar XX a. moterimis persirengę vyrai burdavo ir traukdavo žiūrovų minias. O kaip dėl parsidavinėjančių hormonais mintančių nepilnamečių Brazilijoje ir dar nemutavusiais balsais berniukų Kinijoje?
Trečioji lytis vietą rado XX amž. Pabaigoje - queer teorijoje, išsiritusioje iš gėjų, lesbiečių, feminizmo, poststuktūralizmo, postmodernizmo. Pagal šią teoriją, nėra nieko, kas nebūtų sukonstruota socialiai, primesta tradicijų. Teigimas, kad kūnas pats savaime nereikštų nieko be kultūros primetamo požiūrio į jį, sukuria alibi kiekvienam transgender – t. y. asmuo, kuris jaučiasi, atrodo, elgiasi ir iš esmės yra priešingas nei jo prigimtinė lytis (sex) arba jaučiasi nesantis nei vyras, nei moteris. Kiekvienam, atskilusiam nuo dvejetainės lyčių sistemos ir tapusiam tos sistemos engiamaisiais.
Vis dėlto yra pavyzdžių, kai neneigiama ir neengiama tai, kas realiai egzistuoja – Švedijoje viena vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaiga nusprendė, kad Švedijos visuomenė turi atsikratyti lyčių stereotipų. Šiame darželyje vaikai neskirstomi į berniukus ir mergaites, apskritai, vengiama žodžių, nurodančių asmens lytį, o vaikai vieni kitus vadina draugais.
Tačiau daugelyje valstybių dar ir šiandien turbūt nesame brandūs suvokti, kad transgender egzistuoja ir juo labiau nesame pasirengę juos lygiavertiškai įtraukti į subetonuotą sistemą. Transgender egzistavimas mūsų proto užuomazgose dar vargiai pajėgus paneigti lyčių dvejetainiškumą. Todėl sugebama tik tyčiotis.
Dar nežinia, kiek milijardų žodžių parašyta bus iki įtikins, kad žmogaus tapatybė nėra grįsta vien chromosomomis arba kultūriniais elgesio lūkesčiais, kurie buvo sukurti gerokai anksčiau nei užsimezgė gyvybė. Lytis, netelpanti į dvejetainę visais laikais ir visais skirtingų visuomenių lygmenimis propaguojamą sampratą, yra laikoma nenormalia.
Iš patriarchalinės teisės rato išstumti transvestitai neretai būna seksualinių fantazijų objektais tų, kurie juos išstūmė. Tai kažkiek primena situacijas, kai vyrai po antklode save seksualiai tenkina fantazuodami apie visokias pupytes, o pamatę scenoje pusnuoges, jas garsiai smerkia ir demonizuoja (nors dažniau smerkia jų žmonos).
Dar prieš mūsų erą Aristotelio aprašyta dvejetainė sistema į vieną eilę rikiuojant žodžius moteris, blogis, tamsa, kairė, pailgas, o į kitą – vyras, šviesa, dešinė, kvadratinis, šiandien jau akivaizdu, kad nėra tokia jau ir dvejetainė.
Tačiau Lietuvoje, žmogaus teisėmis bei demokratija besigiriančioje valstybėje, klausimas apie trečiosios lyties toleravimą šiuo metu yra daugiau nei absurdiškas. O gal jau ir norėtųsi įsivaizduoti visuomenę, kurioje gyvena ne abejotino intelekto, tik iki dviejų suskaičiuoti mokantys žmonės.
Beje, įdomu, kad mūsų Civilinis kodeksas numato teisę pilnamečiams nesusituokusiems asmenims medicininiu būdu keisti lytį, bet įstatyminės bazės, reglamentuojančios lyties keitimo sąlygas ir tvarką, nėra. Gal todėl, kad mes įsitikinę, jog gimti vyru ar moterimi ir jais išlikti yra mūsų nepaneigiama atsakomybė, o įstatymuose numatyta teisė keisti lytį – gėdingas ir iškrypėliškas pasirinkimas.
Štai Iranas, antra šalis pagal lyties keitimo operacijų skaičių po Tailando, rado išeitį, kaip išvengti religijai netinkančių lytinių santykių: jeigu „įvyko klaida“ ir vyras nesijaučia vyru, vadinasi jis yra moteris, tad valstybė apmoka pusę išlaidų chirurginiam lyties keitimui. Keistai skamba, tiesa?
Arabų kraštuose tyrimus atlikę mokslininkai rašo, kad tėvai, pastebėję, jog jų sūnūs nesidomi mergaitėmis, ieško medicininės pagalbos. Gydymas gali atrodyti taip – vaikinui rodomos vyrų ir moterų nuotraukos ir jei jis žiūri į vyrus, gauna dozę elektros šoko. Giminaičiai sužinoję apie gėjiškumą dažnai reaguoja smurtu – muša, grasina ir pan. Manoma, kad tai teršia šeimos vardą.
Pati vyriškumo ir moteriškumo samprata yra kintanti. Dar visai neseniai Arnoldo Scwarzeneggerio raumenys demonstravo vyriškumą, o šiandien žinome apie vis daugiau tėvystės atostogų išeinančius tėvus ir matome reklamas, kuriose namų ruošos darbus atlieka vyrai. Pastaruoju metu galime stebėti kaip tradicinis vyriškumas praranda galios pozicijas arba į jas agresyviai nebepretenduoja, mažėja jų raumenys ir fizine, ir socialine, kultūrine prasme.
Vis dėlto galios, jėgos panaudojimo atvejų prieš transgender yra tiek, kad oficiali statistika verčiau linkusi tylėti. Tačiau apie atvejus, kuomet pakeitę lytį ar jos nepakeitę, bet ir nesijaučiantys nei vyrais, nei moterimis, žmonės gaudomi ir niekinami nukerpant plaukus, nupjaunant krūtis, yra girdimi. Gyvybės saugojimas nuo homofobiškų nuomonių šiems žmonėms yra kaip „normaliam“ įkvėpti ir iškvėpti.
Nors vyraujančių dviejų lyčių tapatybes, saugomas po politikos, ekonomikos, medicinos, kultūros sparnu, paneigti dar prireiks laiko ir raumenų, tačiau už save toms tapatybėms savęs nepriskiriantys žmonės jau pradeda kalbėti.
Dar nežinia, kiek milijardų žodžių parašyta bus iki įtikins, kad žmogaus tapatybė nėra grįsta vien kultūriniais elgesio lūkesčiais, kurie buvo sukurti gerokai anksčiau nei užsimezgė gyvybė. Lytis, netelpanti į dvejetainę sistemą, propaguojamą visais laikais ir visais skirtingų visuomenių socialiniais lygmenimis, yra niekinama ir neigiama, tačiau vis dažniau – tik niekinama.
Nors sunku įsivaizduoti visuomenę, kuri pripažintų kiekvieną asmenį koks jis yra ir atsisakytų dviejų lyčių tapatybių idėjos, tačiau periferinės tapatybės randasi, jos kalba vis garsiau, ir net uždainuoja.
