Donecko ir Luhansko respublikos - praeities šmėklos (2)

O tie, kas tvirtina, kad šios žemės yra ne Ukrainos, bet rusiškos, Novorosija, iškreipia istorijos įvykius, juos norėdami pakreipti sau naudinga linkme. Todėl vertinant tiek minėtų respublikų sukūrimo priežastis, tiek tikslą tenka prisiminti 1917 -1918 m. įvykius, pilietinio karo metus Ukrainoje, taip pat ir bolševikų veiksmus, kuriais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas piktinasi, dėl to, kad šie atidavė Novorosiją Ukrainai.

Iki XVIII a. Rusija su tomis žemėmis, kur dabar įsikūrusios Ukrainos Respublikos Donecko ir Luhansko sritys nieko bendra neturėjo. Į jas Kijevo Rusia bandė ateiti, kaip užkariautoja, bet ilgus šimtmečius jos taip ir liko klajoklių gyvenama teritorija.

Šių žemių šeimininkai buvo iš pradžių skitai ir sarmatai, visai, kaip Kryme, o vėliau chazarai, pečenegai, polovcai. Prie Slaviansko miesto, kuris tapo Rusijos remiamų smogikų veiklos centru dabar, įvyko 1185 m. kunigaikščio Igorio mūšis su polovcais, aprašytas garsioje sakmėje. Jos pagrindu rusų kompozitorius Igoris Borodinas sukūrė operą ,,Kunigaikštis Igoris“. Donecko srityje manoma, kad įvyko ir garsus mūšis prie Kalkos su mongolais-totoriais, užėmusiais šias žemes, pasibaigęs slavų pralaimėjimu.

Ir po Auksinės Ordos žlugimo ne Rusijos valstybė įkėlė koją į šią teritoriją, kurią dėl nuolatinių karų vadino, Dikoje pole ( Laukinis kraštas, laukas). Tai buvo valstiečiai, bėgę nuo lenkų priespaudos, kazokai iš Ukrainos ir nuo Dono, bet ir jie kūrėsi tik šių sričių pakraštyje. Jas po Auksos Ordos žlugimo valdė Krymo chanatas, pripažinęs Turkijos viršenybę. Tik po ilgai trukusių karų prieš Turkiją XVIII a. Rusija įžengė į šias teritorijas, kurias po kurio laiko paskelbė ir savo gubernija: Novorosija.

Bet gyventojai šioje teritorijoje vėlgi buvo daugiausia ne rusai. Rusijos imperatorė Jekaterina II pakvietė į šias žemes persikelti engiamas Turkijos imperijos tautas. Taip čia atsirado daug armėnų, graikų, Krymo totorių, o dabartinis Luhansko miestas tapo Slavų Serbijos regiono centru, nes čia buvo pakviesti atvykti gyventi serbai, rumunai, bulgarai ir kiti slavai iš Balkanų. Būtent dėl šių demografinių procesų kai kurie minėto regiono miestai ir šiandien turi gausias etnines ne rusų bendruomenes.

Pavyzdžiui, Mariupolyje gyvena daug graikų ir miesto pavadinimas graikų kilmės, o Donecke nemažai totorių. Šios bendruomenės atstovas yra oligarchas Rinatas Achmetovas, kuris pagaliau apsisprendė, kad Doneckas ir Luhanskas turi būti Ukrainoje. Todėl matome ir naują dinamiką su Donecko bei Luhansko suverenizacija.

Žinoma, Jekaterinos II valdymo metu ir vėlesniais laikais į šiuos regionus persikėlė ir dalis valstiečių iš Rusijos, visų pirma iš teritorijų, kurios yra į šiaurę nuo Ukrainos. Bet reikia pasakyti, kad ir tose teritorijose, kurios dabar priklauso Rusijai, gyvena, o ypač daug gyveno ukrainiečių valstiečių, todėl, kai bolševikams reikėjo brėžti sieną tarp Rusijos socialistinė respublikos ir Ukrainos socialistinė respublikos, buvo sunku. Beje, ir Sovietų sąjungos vadovas, ukrainietis Nikita Chruščiovas kilo iš Kursko srities.

Du pagrindiniai šio regiono centrai: Doneckas ir Luhanskas dėl savo įsikūrimo turi būti dėkingi vakariečiams. Doneckas anksčiau vadinosi Juzovka, pagal jo įkūrėjo velsiečio John Hughes pavardę, o Luganską įkūrė škotas Charles Gascoigne. Ir vieną, ir kitą carinė Rusija pakvietė išžvalgyti, o vėliau įsisavinti šios žemės gamtinius turtus.

Daugiausia rusų į Donecko ir Luhansko regionus atvyko dėl industrializacijos, po to, kai buvo rasta čia labai kokybiškos, praktiškai paviršiuje anglies, taip pat pastačius ir metalurgijos gamyklas.

Industrializacija ir šių regionų rusifikacija prasidėjo dar prie Jekaterinos II, bet ypatingą mastą įgavo XIX ir XX a. Po Donbaso industrializacijos carinėje Rusijoje sekė dar ir nauja banga jau sovietinėje Ukrainoje. Donbaso vardu yra vadinamas regionas, kuris apima Donecko, Luhansko sritis ir dar platesnę teritoriją, pramoninį regioną, esantį Šiaurės Doneco upės, Dono upės intako baseine.

Vis dėlto, šalia didžiausių pramonės centrų ir mažų miestelių, kurie buvo pastatyti vienai kuriai šachtai ar gamyklai aptarnauti, tiek Donecko srityje, tiek ir Luhansko gyvena dar ir valstiečių, kuriems yra labai svarbi ukrainiečių kalba bei kultūra. Todėl ir šiomis dienomis, ginkluotiems žmonėms su rusiškais automatais užėmus didelių miestų ar mažesnių miestelių valdžios pastatus ir paskelbus apie vadinamųjų Donecko liaudies respublikos ir Luhansko liaudies respublikos įkūrimą, yra labai daug vietos gyventojų, kurie šių veiksmų nepalaiko.

Jau nekalbant apie Ukrainos valstybės kategorijomis mąstančius žmones iš inteligentų tarpo, atvykusius dirbti į Donecką ir Luhanską. Tačiau, reikia pripažinti, kad Kijevas ilgą laiką nesikišo į šio regiono reikalus, juos palikdamas vietos oligarchų įtakai ir tai dabar duoda savo vaisius.

Stebintys pastarųjų mėnesių įvykius Donecko ir Luhansko srityse, atkreipia dėmesį ir į tai, kad abi taip vadinamos liaudies respublikos turi savo vėliavas, kurias iškėlė tie, kas su automatais užėmė vietos valdžios pastatus. Tačiau mažai, kas žino, kad viena iš tų vėliavų: vadinamos Donecko liaudies respublikos (DLR) turi ir tam tikras šaknis.

Tai bolševiko Artiomo vadovaujamos Donecko-Krivoj Roho ( DKRR) respublikos, veikusios pora mėnesių 1918 m., vėliava. Tik su nauju užrašu: Donecko liaudies respublika ir dvigalviu ereliu, ko, aišku, bolševikų respublikų vėliavoje būti negalėjo. Bet įdomu tai, kad DLR veikėjai tarsi bando atkartoti kai kuriuos DKRR žingsnius.

Pavyzdžiui, dabar paskelbti planai nacionalizuoti visas stambiausias įmones regione, kas matyt, ir paskatino stambiausią vietos oligarchą R. Achmetovą apsispręsti bei pakilti prieš separatistus, labai primena 1918 m. įvykius, kai DKRR paskelbė kursianti socializmą, siekiantį daug toliau, nei buvo pasirengę bolševikai Petrograde.

O vadinamos Luhansko liaudies respublikos (LLR) nebuvo tada, 1918 m. Ir negalėjo būti, nes būtent Luhanskas, o ne Doneckas, po Charkovo buvo 1918 m. DKRR centru. Vėliau ir Donecko gubernijos centru. Luhanskui eilę metų 1917-1918 m. vadovavo Klementas Vorošilovas, būsimasis Sovietų Sąjungos maršalas ir Gynybos ministras. Jo vardu vėliau šis miestas buvo ir pavadintas ir tik 1990 m. jis vėl tapo Luhansku.

K.Vorošilovas su būsimu Sovietų sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu Donbase vadovavo Raudonosios armijos būriams, suformuotiems iš vietos darbininkų. Šie būriai yra tarsi analogas dabar vadinamų liaudies savigynos būrių Donbase.

K.Vorošilovas gimė dabartinėje Luhansko srityje ir buvo laikomas vietiniu. N. Chruščiovui patikėjo Petrogrado bolševikai organizuoti pasipriešinimą kazokų atamano Kalėdino būriams bei vykdyti kitą partinę, bolševikinę veiklą regione.

1918 m. čia susidūrė vietos darbininkų ir kazokų interesai. Ir šiomis dienomis Donecko ir Luhansko srityje beveik nematėme iškeltų dar vienos veikusios prie Dono respublikos, Dono Armijos vėliavos. Ji buvo iškelta tik viename Antracito mieste.

O kazokų beveik nebuvo tarp tų, kas surengė sukilimą šiandien prieš dabartinę Ukrainos valdžią. Skirtingai, nei Kryme, kur jie vaidino labai svarbų vaidmenį, užimant vietos valdžios pastatus, kol į pagalbą atėjo žalieji žmogeliukai iš Rusijos armijos.

Priešprieša kazokams, V.Putino Rusijos, valstybės praktiškai išlaikomai karinei struktūrai, panaudotai Šiaurės Kaukaze, o dabar ir Kryme, yra vis dar didelė Donbase, išskyrus keletą regionų Luhansko srityje. Nors visiškai čia pat, pavyzdžiui, Zaporožėje Ukrainoje ar už sienos esančioje Rostovo srityje, prie Dono ir dar šie tiek toliau, Šiaurės Kaukaze, Kubanėje kazokų autoritetas bei vaidmuo yra labai didelis.

Jau tada, 1917 -1918 m. Petrogrado bolševikai suprato, kaip svarbu yra savo įtakoje išlaikyti anglies ir plieno pramoninį Donbaso regioną, kuriame gyvenantys valstiečiai garsėjo ir dideliu grūdų derliumi. Todėl N. Chruščiovas, atvykęs į Donbasą, davė nurodymą, kaip ir dabartinis Igoris Girkinas, mobilizuoti vietos žmones. Kiekviena gamykla, šachta tada, 1918 m., turėjo mobilizuoti 10 proc. darbininkų, kuriems buvo išduoti ginklai ir surengti kelių dienų kariniai apmokymai. Šie būriai buvo iš mažų miestelių, nes kaimas bolševikų ir Raudonosios gvardijos nepalaikė. Tada šie ėmė. terorizuoti vietos žmones kaimuose, reikalaudami paremti juos pinigais ar maistu.

Petrogradas padėjo Donbaso būriams, persiųsdamas pinigų per Charkovo banką. Ne už dyką. Reikalaudamas mainais anglies, metalų ir grūdų. Bet jau tada atsirado šiame regione ir šiomis dienomis juntamas chaosas bei anarchija. Pirmas traukinys, už kurį bolševikai užmokėjo, nuvažiavo nežinia kur.

N.Chruščiovas turėjo įvesti revoliucinę discipliną, kad to nebebūtų. Atsirado struktūra, organizavusi vietos įmonių darbą, buvo suformuotas 30 tūkst. Raudonosios Armijos būrys, atrėmęs kazokų puolimą.

Bet netrukus iškilo ir bolševikinės Rusijos bei Vokietijos remiamos Ukrainos santykių klausimas. Ukrainos Rada paskelbė įkurianti vieningą, Ukrainą su demokratine, revoliucine Vyriausybe, o Donbasas turėjo būti šios valstybės dalimi. Bolševikai su tuo nesutiko. Donbasą kėsinosi užimti ir generolo Denikino Rusijos baltųjų armija.

Kiekvienam iš šių galios centrų buvo labai svarbu kontroliuoti šį regioną. Siekdami susilpninti Ukrainos valstybę, atkirsti ją nuo anglies ir plieno, bolševikai nusprendė įkurti DKRR. Ji apėmė daug platesnę teritoriją, nei šiandien Donbaso ir Luhansko sritys ir tęsėsi iki pat Krymo.

Jos sudėtyje buvo, kaip sako pavadinimas, pramoninis Krivoj Roho miestas, o šiaurėje dabartinės Charkovo ir Dnepropetrovsko sritys. Pirmoji DKRR sostinė buvo Charkovas. Dabar šią teritoriją per Donecką ir Luhanską norėtų kontroliuoti ir Kremliaus remiami separatistai, tačiau jų veikla užstrigo.

1918 m. visoms konflikto pusėms Donbaso kontrolė buvo gyvybės ar mirties klausimas , aprūpinant valstybę ir armiją reikiama produkcija. DKRR tapo bolševikų instrumentu, pakertant Ukrainos Rados pozicijas šiame regione ir placdarmu tolesnei invazijai į kitas strategines Ukrainos teritorijas. Visa tai atspindi ir šių dienų Maskvos interesus Rytų Ukrainoje, kai DLR ir LLR turėtų padėti pagrindą Novorosijai.

Maskva svajoja sukurti čia vėl buferinę valstybę su Ukraina: Novorosiją, o į ją įtraukti ir kitas pramonines ar prie Juodosios jūros esančias Ukrainos sritis. Kol kas tos ,,liaudies respublikos“ atlieka destabilizacijos vaidmenį Ukrainoje prieš šį savaitgalį įvyksiančius Ukrainos prezidento rinkimus, kuriuos DLR ir LLR nori blokuoti.

Buferinė DKRR respublika gyvavo vos keletą mėnesių 1918 m. Po to, kai Charkove bolševikai paskelbė apie sovietinės Ukrainos įkūrimą, o į Ukrainą, atsiliepusi į ,,vietos darbo žmonių prašymą“ įžengė Raudonoji armija, nužygiavusi iki Kijevo, DKRR tapo nebereikalinga. Artiomui nurodyta įjungti DKRR į Ukrainos socialistinę respubliką.

Ukrainos sudėtyje Donbasą matė ne tik bolševikai, bet ir Vakarų valstybės. Tik Baltųjų armija, vadovaujama generolo Denikino, laikė šį regioną Rusijos dalimi. Kad ir kaip nebūtų keista, turime pripažinti, kad V. Putino pagarba generolui Denikinui, persipynusi su noru šiandien pakartoti Rusijos imperatorių Petro I ir Jekaterinos II žygius, pastaruoju metu apsprendžia ir Rusijos vadovybės požiūrį į Ukrainą.

Tai dar viena šmėkla iš praeities, iš beveik šimto meto senumo įvykių, kuri ateina iki šių dienų ir turi poveikį visam tam, kas šiandien iš Rusijos pusės vyksta Rytų Ukrainoje, nemažiau, nei vadinamų liaudies respublikų kūrimas Donbase.

Bet pačių Donecko ir Luhansko srityse gyvenančių žmonių mentalitetui, jų tapatybei susiformuoti dar daug padėjo ir vėlesni sovietinių laikų įvykiai, pilietiniam karui jau Ukrainoje įsibėgėjus ir pasibaigus, Donbaso industrializacija bei kolektyvizacija, fašistinės Vokietijos okupacijos patirtis, ilgi dešimtmečiai po Antrojo pasaulio karo ir pagaliau laikotarpis po Ukrainos Nepriklausomybės paskelbimo. Kiekvienas iš tų laikotarpių ten paliko specifinį, antspaudą, nebūtinai tokį patį, kaip kitur Ukrainoje.

Tai ir suformavo ir skirtingą Donbaso identitetą, kurį dabar savo siekiams bando panaudoti V.Putino Maskva, nemažiau, nei tada 1918 m. bolševikų Petrogradas.