Ta pati, apie kurią minėjo savo kalboje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Bet, kaip rodo pastarųjų mėnesių įvykiai Rytų Ukrainoje tampa panašūs ne į Novorosiją, o chaoso krečiamą Guliai Pole, kur šeimininkavo kariniai atamanai.
Pirmosios dvi rašinio dalys apie Donecko ir Luhansko praeities šmėklas yra čia ir štai čia.
Novorosija
Novorosija, kaip Rusijos gubernija, iš tikrųjų pradžioje buvo įkurta tose pačiose žemėse, kur ir šiandien svajoja matyti ją atgimusią kai kurie Rusijos nacionalistai ir jų šalininkai Rytų Ukrainoje. Įsteigus ją, teritorijoje atimtoje iš Turkijos XVIII a. antroje pusėje , pirmuoju administraciniu centru pasirinktas Kremenčugas Poltavos srityje, o įkūrus Jetaterinoslavą (Dnepropetrovską), administracinis centras perkeltas ten.
Ši gubernija su pertraukomis egzistavo vos keletą dešimtmečių iki 1802 metų ir buvo panaikinta carinės Rusijos, o ne bolševikų. Vėlesniais laikais apie tokios gubernijos egzistavimą niekas nei iš Rusijos, nei iš Sovietų sąjungos politikų nė neužsiminė. Tik dabar jos kūrimo planus, kaip Ukrainos skaldymo priemonę, prisiminė V. Putinas.
Dabar sukurtų vadinamų Donecko ir Luhansko respublikų teritorija buvo tik dalis Novorosijos gubernijos, bet į Šachtar Plaza viešbutį susirinkę Novorosijos kūrėjai , vadovaujami buvusio Regionų partijos nario, Rusų pasaulio Ukrainoje vadovo Olego Cariovo, pakvietė atvykti atstovus ir iš kitų Ukrainos sričių: nuo Odesos iki Charkovo.
Vis dėlto, ir patys šio suvažiavimo delegatai pripažino, jog Pietryčių Ukrainos kokio nors naujo teritorinio darinio kūrimo darbai stringa. Asmenys, svajojantys apie Novorosiją, turi įtaką tik dalyje Donecko bei Luhansko sričių, bet ir ten po prezidento rinkimų Ukrainoje bei po išrinktojo prezidento Petro Porošenkos dar aktyvesnių veiksmų, siekiant įveikti bevaldystę Rytų Ukrainoje, jie patiria vis didesnį spaudimą.
Todėl šių dienų Novorosija taip ir gali pasilikti tik atskirų Rusijos nacionalistų ir jų šalininkų Rytų Ukrainoje vizija. Po minėto susitikimo Šachtar Plaza viešbutyje ir abiejų vadinamųjų respublikų vadovai jo rezultatus komentavo kiekvienas savaip.
Vieni teigė, kad susitarta apjungti Donecko ir Luhansko respublikas į vieną teritorinį darinį, kaip branduolį Novorosijos kūrimui, o kiti tvirtino, kad sutarta tik koordinuoti dviejų teritorinių darinių pastangas, bet apie jokį apsijungimą nebuvo nė kalbos. Kol šių respublikų kūrėjai nesusikalba, netrūksta kivirčų ir tarp atskirų karinių grupuočių.
Guliai Pole
Kaip žmogus gerai išmanantis užsienio politiką ir buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras, praėjusį savaitgalį didele persvara pirmajame ture išrinktas naujasis šalies vadovas P.Porošenko pareiškė, kad Somalio, t.y. bevaldystės ir įvairių karinių grupuočių siautėjimo Rytų Ukrainoje jis netoleruos.
Bet vietos žmonės pastarųjų mėnesių įvykius Rytų Ukrainoje lygina ne su tuo, kas vyksta tolimoje Afrikos valstybėje, o šimto metu senumo pačios Ukrainos istoriniu etapu, kai ten veikė įvairios ginkluotos grupuotės, faktiškai nepripažinusios jokios aukštesnės valdžios.
Juo labiau, kad ir Rusijos vadovai, tie patys, kurių dėka buvo pakurstyti neramumai Rytų Ukrainoje, vis dažniau užsimena apie galimą brolžudišką, pilietinį karą.
Todėl ir Rytų Ukrainos žmonės, dažnai atjungti nuo Ukrainos televizijos ir galintys stebėti tik tai, ką rodo Rusijos kanalai, irgi pastarųjų mėnesių įvykius ima lyginti su tuo, ką jiems pasakojo tėvai ir seneliai apie pilietinį karą.
Aišku, praėjus beveik šimtui metų nuo tų laikų daug kas šiandien yra kitaip, nei Guliai Polė laikais, bet matome ir tam tikrų panašumų, kuriuos verta prisiminti, norint suvokti, kaip viską vertina vietos žmonės.
Terminu machnovščina yra vadinamas Ukrainoje tas metas ir situacija, kai griuvus carinei imperijai bei atsiradus valdžios vakuumui, veikiami išorės jėgų: iš Rusijos (bolševikų ir Baltosios Gvardijos), o prieš tai dar ir Vokietijos, vietos valstiečiai bei iš jų tarpo išaugę kariniai vadovai panoro tapti patys sau šeimininkai, nepripažindami ir Ukrainos valdžios.
Garsiausias valstiečių atamanas buvo Nestoras Machno, o Guliai Pole vietovėje jis įkūrė savo valdomos teritorijos administracinį centrą.
N.Machno stipriau linko prie bolševikų, nors Guliai Pole buvo valdoma be komisarų. Bet aplinkybės privertė vis dėlto ir jį prie kažko šlietis. N.Machno pasisakė už savo kelią, anarchistinį, todėl ir už Ukrainos ribų tapo vienu iš anarchizmo simbolių.
N. Machno armija buvo didžiulė karinė jėga. Šlovės laikotarpiu ją sudarė iki 40 tūkst. žmonių. Ši armija sugebėdavo atsispirti tiek baltiesiems, tiek ir bolševikams, o dažnai puldavo bei užimdavo ir stambius miestus, tokius, kaip pavyzdžiui, Jekaterinoslavas.
Miestai ir miesteliai dabartinėje Ukrainoje pilietinio karo metu ėjo iš rankų į rankas. Kas į juos beįsiverždavo: raudonieji ar N. Machno, jie žudė ir plėšė vietos žmones. Žiaurumų nevengė ir baltųjų armija. Tokia chaoso ir nevilties būsena, baimė dėl savo ir artimųjų gyvybės nuolat lydėjo šios Ukrainos dalies gyventojus.
Rytų, pietryčių Ukraina buvo vienu nuožmiausių pilietinio karo epicentrų. Dabar ši baimė atgimsta.
Dar labiau chaotiškos ir neprognozuojamos už N.Machno buvo kitų karinių atamanų valdomos grupuotės, kurių skaičiaus šioje teritorijoje nesiryžta pasakyti nei tų laikų amžininkai, nei šio istorinio laikotarpio tyrėjai.
Aišku tik tiek, kad vos ne kiekvienas kaimas turėjo savo armiją, kuri ne tik užsiėmė savo gyvenamos teritorijos gynyba, bet neatsisakydavo progų plėšikauti gretimose vietovėse, paremti ko nors už pinigus.
Naujos kovų aplinkybės
Per šimtą metų pasikeitė Ukraina. Nepaisant atskirų ginkluotų kovų miestuose, anksčiau pagrindiniai mūšiai vyko beribėse Ukrainos stepėse, kur buvo daug kaimų.
Per šimtą metų ne vienas iš tų kaimų tapo miesteliu ir šiandien mūšiai vyksta arba tose gyvenvietėse ar jų prieigose, o praėjusį savaitgalį persikėlė ir patį didžiausią Rytų Ukrainos miestą: Donecką, turintį milijoną gyventojų.
Vienas iš šio karo epicentrų, Slovianskas, kuriame gyvena virš šimto tūkstančių gyventojų, yra garsus Ukrainoje purvo gydymo kurortas. Ir į šių miestų gatves netikėtai atėjo karas.
Prieš šimtą metų viena iš mobiliausių pilietinio karo technikos priemonių, kurią galėjo turėti bet kuris net ir pats neskaitlingiausias kaimo atamano vadovaujamas būrys, buvo tačianka: arklių traukiamas vežimas su kulkosvaidžiu, kurį tokiu būdu karo poreikiams pritaikė N.Machno.
Valstiečiai buvo ginkluoti nupjautavamzdžiais arba šautuvais, kurių įsigijo po Pirmojo pasaulinio karo. Rimtos armijos, tarp jų, ir N.Machno, turėjo pabūklus, šarvuotus automobilius ar traukinius bei karinę aviaciją.
Dabartinių Novorosijos kūrėjų pagrindinė mobilioji transporto priemonė dažnai yra gerai įrengti džipai. Po Donecko gatves jie važinėja jau ir kariniais sunkvežimiais, o Slovianske ir perimtomis iš Ukrainos nacionalinės gvardijos šarvuotomis mašinomis.
Jų rankose modernūs rusiški automatai, kiti ginklai, užgrobus vietos teisėsaugos institucijų ginklų sandėlius, o taip pat atvežti iš Rusijos. Joks rimtas karas nebūtų kilęs Rytų Ukrainoje, jeigu nebūtų ir tų, kas tiekia Novororosijos kūrėjams ginklus.
Tai daro ne tik Rusija, bet ir vietos oligarchai. Visų pirma buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus aplinkos žmonės, norėdami pasinaudoti kai kurių vietos žmonių nusiteikimu prieš Kijevo valdžią, kad galėtų toliau viešpatauti atsiskyrusioje nuo Ukrainos vadinamojoje Novorosijoje.
Neseniai V.Janukovyčiaus sūnaus viloje Ukrainos pajėgos užtiko ginklų sandėlį. Manoma, kad modernūs ginklai gali būti atplukdomi ir Azovo jūra iš Rusijos, bet Kijevas vis dar negali pasigirti ir patikima rytinės sienos kontrole, todėl dabar per ją plūsta jau ne tik ginklai, bet ir samdiniai.
Kas yra tie Donecko ir Luhansko kovotojai?
Ginkluoti žmonės Donecke ir Luhanske yra labai nevienalytė jėga. Juos būtų galima suskirstyti į keletą dalių. Viršūnėje yra su Maskva susiję žmonės, nebūtinai formaliai Rusijos Federalinei saugumo tarnybai (FSB) priklausantys.
Jie gali būti anksčiau tarnavę FSB, desanto kariuomenėje, kariavę Čečėnijoje ar Afganistane. Savaitgalį atvyko į Donecką čečėnų. Luhanske yra kazokų. Yra ir buvusių specialiųjų pajėgų „Berkut“ pareigūnų. Visi jie turi ginklų ir moka su jais elgtis. Kijevas padarė klaidą išformuodama "Berkut" po įvykių Maidane.
Kur turėjo eiti tie, kurie ten tarnavo? Atsirado, kas jų paslaugas nupirko. O jie juk vienas kitą pažįsta, yra bičiuliai, turėjo ir kitos veiklos, nes iš atlyginimo negyveno, gal ir kokioje saugos tarnyboje dar dirbo.
Kitą dalį sudaro kriminalinių grupuočių nariai. Donecko ir Luhansko gaujos yra garsios Ukrainoje. Jos nestokoja ginklų. Vietos milicija dažnai su šiomis grupėmis ne kovojo, o bendradarbiavo ir gavo savo naudą. Dabar visa tai išėjo į paviršių. Su nuskalstamu pasauliu neretai susijęs ir vietos politikai, kurie patys dažnai įgavo savo įtaką per sprogdinimus, reketą, žudynes. Buvo laikotarpis, vadinamas kruvinuoju Donecku.
Luhanske buvo ir yra panašiai, o kriminalinių grupuočių nariai valdo ginklą.
Tarp smogikų yra ir idealistų, kurie kilę iš šeimų, nukentėjusių per Antrąjį pasaulinį karą Ukrainoje. Dabar jiems vėl aiškinama, kad fašistai vėl ateina, todėl reikia gintis.
21 metų medicinos seselė Julija iš Kramatorsko, žuvo po to, kai jos automobilį suvarpė kulkos. Jos nuotraukas matome Rusijos televizijos kanaluose ir interneto portaluose – esą žiūrėkit, ką žvėrys iš Kijevo daro. Po tokių įvykių ir jos draugai, kiti žmonės gali imtis ginklo, priešintis Kijevo pastangoms perimti šių teritorijų kontrolę.
Yra ir tokių, kurie pakilo prieš oligarchus, kapitalizmą, norėtų sugražinti socializmą. Tada šachtininkams buvo aukso laikai ir vienos aukščiausių algų, lyginant su kitų to meto profesijų atstovais.
Pastarieji idealistai net ir ginklo nelabai moka laikyti, tačiau būtent jiems kartu su kai kuriais nusikalstamo pasaulio atstovais panašu, kad pastarosiomis dienomis yra palikta saugoti Donecko valstybinės srities administracijos pastatą, pasklidus žinioms, kad jis gali būti puolamas Kijevui ištikimų karinių pajėgų. Taigi, ta Donecko liaudies respublikos armijos struktūra labai įvairi.
Bet skirtingi ir interesai. Maskvos grupė nori vieno, V. Janukovyčiaus ir kitų oligarchų grupė – kito, kriminaliniai – savus reikalus tvarko, idealistai dar kitaip galvoja. Jau ir Maskva suvokia, kad esant skirtingiems interesams, sunku suvaldyti ten padėtį. Juo labiau, kad pranešama ir apie skirtingų grupuočių atstovų vaidus bei konfliktus.
Rusija nori, kad būtų ten chaosas, kažkas panašaus į pilietinį karą, kad Ukrainą būtų galima įtakoti, ją neutralizuoti, todėl ir stumia ar bent jau stūmė Ukrainą į panašią būklę, kokia buvo šios šalies teritorijoje prieš šimtą metų. Tada žmonės netikėjo jokia, tame tarpe Ukrainos valdžia, turėjo daug ginklų ir prasidėjo visų karas su visais. O po kurio laiko karinių atamanų armijos tapo nebekontroliuojamos. Kaip ir dabar.
Machnovščinos pabaiga
Donecko bei Luhansko vadinamųjų liaudies respublikų kūrėjai turėtų neužmiršti to laikotarpio, kurį išgyveno žmonės, gyvenę dabartinės Ukrainos teritorijoje prieš beveik šimtą metų. Ir visų pirma, kaip viskas baigėsi vietos kariniams atamanams.
Įveikę išorės ir vidaus priešus, bolševikai nebegalėjo taikstytis su situacija, kai dalį teritorijos valdo neaiškios ginkluotos grupuotės, todėl nusprendė tam padaryti galą.
Nepaisydami to, kad N. Machno buvo Raudonosios Armijos sąjungininkas kovoje prieš Vrangelį ir atsisakė bendradarbiauti su baltųjų armija, sutriuškinus Vrangelio kariuomenę Kryme, buvo duotas nurodymas Raudonajai armijai sunaikinti ir N.Machno būrius, labai pagelbėjusius Raudonajai armijai Krymo šturme.
Šie būriai buvo apsupti iš karto po pergalės prieš Vrangelį ir sunaikinti kulkosvaidžiais. Vėliau Raudonoji armija užėmė ir administracinį N. Machno respublikos centrą: Guliai Pole. Pats N.Machno, sužeistas, tik su 78 kariais po mūšių perėjo sieną su Rumunija.
Ar tik panašus likimas šiandien nelaukia Donecko ir Luhansko vadinamų respublikų atstovų, įskaitant, žinoma, ir karinius veiksmus bandančio koordinuoti Donecko liaudies respublikos vadinamojo gynybos ministro Igorio Girkino-Strelkovo, siejamo su FSB ir kitomis Rusijos struktūromis?
Tik bėgti šiems asmenims jau reikėtų nebe į Rumuniją, o į Rusiją, kuri bent jau kol kas karine jėga atsisako juos paremti. Neseniai, pasipiktinęs tokiu Rusijos elgesiu, pats I.Girkinas pareiškė, kad Rusija juos išduoda.
Aišku, kad ne tik bolševikų valstybė, bet ir jokia kita šalis negali pakęsti savo šalies teritorijoje ginkluotų grupuočių siautėjimo. Po prezidento rinkimų Ukraina įgauna ir naujų jėgų, būtinų įveikti išorės bei vidaus negandoms.
Rytų Ukrainos žmonėms išrinktasis prezidentas P.Porošenka pasiūlė dialogą, bet tie, kas nepadės ginklo, įskaitant samdinius iš Rusijos, turėtų neužmiršti ir liūdno machnovščinos likimo.
