Bet ar tikrai taip yra? Deklaruojamas skaičius, 85,9 proc. šalininkų, labiau panašus į milžinišką muilo burbulą, pučiamą tų pačių jėgų, kurios kūrė pasakas apie Lietuvoje rengiamus Maidano smogikus.
Kas skelbia Rusijos prezidentui palankius skaičius, kuriuos cituoja viso pasaulio žiniasklaida? Rusijos valstybinei agentūrai priklausanti sociologinių apklausų kompanija „Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras”, kurios vienas didžiausių užsakovų – V.Putino įkurta partija „Vieningoji Rusija”. Šios kompanijos klientų ir partnerių sąrašo viršuje rikiuojasi Rusijos prezidento administracija, jos interneto tinklapyje publikuojamos V.Putino nuotraukos su raudonomis širdelėmis, o generalinis direktorius Valerijus Fedotovas karštai pritaria Rusijos agresijai Kryme. Kito Rusijos sociologinių apklausų banginio, fondo „Visuomenės nuomonė” klientūra – ta pati: prezidento administracija, ministerijos, partija „Vieninga Rusija”. Trečios didelės apklausų kompanijos, Pilietinės visuomenės vystymosi fondo” valdybos pirmininkas Konstantinas Kostinas anksčiau ėjo „Vieningos Rusijos” Centrinio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo, atsakingo už partijos viešuosius ryšius, pareigas. Apklausas rengiančio fondo vadovu jis tapo iškart po to, kai atsistatydino iš Prezidento vidaus politikos valdybos viršininko posto.
Ar gali šios organizacijos būti objektyvios, skelbdamos savo maitintojo V.Putino reitingus? Nejuokinkite. Tikėti jomis – tas pats, kas tikėti Rusijos televizijų pranešimais, kad į Ukrainą siunčiami teroristai buvo ruošiami Trakuose, neegzistuojančioje „Mano Tėvo” gatvėje ar trimitavimais, jog už Krymo aneksiją balsavo 123 procentai Sevastopolio gyventojų.
V.Putinas pasiekė tokią stadiją, kaip ir buvęs Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius – išlikti valdžioje jam reikia jau ne tik dėl politinių ambicijų. Jei valdyti imtų opozicija, jo neabejotinai lauktų kalėjimas.
Aukšti reitingai kurpiami tam, kad V.Putinu abejojantys rusai pultų jį garbinti, o garbinantys – dar labiau juo žavėtųsi. Kad rinkėjai, užsikrėtę skepticizmo nuotaikomis, nebedvejotų, ar verta balsuoti prieš tą, kurį neva palaiko 9 iš 10 rinkėjų.
Nepaisant išpūstų reitingų, V.Putinas savo šalyje dabar išties populiarus. Bet kiek tuose apklausų skaičiuose slypi baimės? Ar galima tikėtis objektyvių respondentų atsakymų, kai tvyro visuotinio sekimo, kitaminčių persekiojimo tvaikas, tuo tarpu opozijos atstovai ir jos rėmėjai kišami į belangę, uždaromi jų laikraščiai, interneto tinklapiai? Ar gali visuomenė blaiviai mąstyti, kuomet valdžiai priklauso beveik visa žiniasklaida, kasdien išliejanti vandenyną klastočių?
Visi diktatoriai stengėsi patekti apie save ir savo idėjas kuo geresnę visuomenės nuomonę – pradedant nuo Romos imperatorių, baigiant A.Hitleriu, J.Stalinu, Šiaurės Korėjos tironais. Kuo stipriau žmones veržia antkakliai, tuo garsiau šaukiama apie demokratiją ir gerą gyvenimą.
Jei V.Putino ir jo bendraminčių sukurtos sistemos plieniniai gniaužtai atsilaisvintų, tariami jo šalininkai išeitų į gatves, kaip buvo 2012 metais. Todėl ir siekiama laikyti tuos gniaužtus kuo kiečiau suspaustus. Kad niekas neišdrįstų priešintis.
Praėjusios savaitė įvykiai Abchazijoje parodė – kad ir kaip slopinama demokratija, galingo visuomenės proveržio sustabdyti neįmanoma. Kol V.Putino režimas žlugs, dar praeis laiko, bet tai neturėtų tęstis ilgiau už dabar numatytą jo kadenciją.
