Dabar – kažkokia palaida bala: kas turi pinigų, tas ir perka ganyklas ar dirvas. Nėra tvarkos. O kas kitas gali ją įvesti, jei ne mūsų pačių išrinkta valdžia?
Štai ir įvedinėja. Prieš pusantro mėnesio nutarė, kad daugiau kaip 10 hektarų žemės negalima įsigyti negavus Nacionalinės žemės tarnybos leidimo. To pasirodė maža.
Todėl dabar Žemės ūkio ministerijai nusprendus, o Vyriausybei pritarus leidimų reikės ir perkant 5 ar 6 hektarus.
Maža to, juos išdavinės ne kokia nors nuo žmonių nutolusi tarnyba, o vietinės „troikos“, įstatymo projekte skambiai pavadintos komisijomis.
Tiesa, narių bus daugiau nei trys: savivaldybės atstovas, seniūnas, tos pačios Nacionalinės žemės tarnybos delegatas, kas nors iš vietos bendruomenės. Ir dar – „žemės savininkus ar žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančios savivaldos organizacijos atstovai“. Kitaip tariant, vietos ūkininkai.
Spėkite iš vieno karto, ar pastarieji norės, kad pašonėje kas nors įsikurtų ir imtų konkuruoti? Todėl kelis hektarus nutaręs įsigyti bėdžius galės kakta daužyti sieną, o leidimo vis tiek negaus.
Mat kaip tu įtikinsi tą komisiją, kad nusipirkęs šešis hektarus „padidinsi visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumą, ūkio perspektyvumą ir struktūrą“, kaip numatyta įstatymo projekte?
Negi įstengsi išaiškinti, kaip „skatinsi socialinę įtrauktį, mažinsi skurdą ir užsiimsi ekonomine plėtra kaimo vietovėje“? Aišku, kad ne. Nebent atitinkamai patepsi komisijos narius.
Parduoti sklypą sumaniusio sodiečio irgi lauks špyga: arba perleisi savo turtą vietos žemvaldžiui, kuris dar ir tai komisijai priklauso, arba toliau turėsi kiūtoti ant tų kelių savo hektarų. Užtat bus tvarka!
