Svarbiausias jos vizito į Varšuvą tikslas ir buvo Vidurio Europos šalių vadovų susitikimas su B.Obama, nors nemenką simbolinę reikšmę turėjo ir dalyvavimas pirmųjų laisvų rinkimų Lenkijoje 25-mečio minėjime.
Lenkai šiuo renginiu siekia pabrėžti jų šalies išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos primestos komunistinės diktatūros gniaužtų išskirtinę svarbą įtvirtinant demokratiją visame Rytų ir Vidurio Europos regione. B.Obama, atvykdamas į iškilmes Varšuvoje, ne tik pripažino šį Lenkijos vaidmenį, bet ir patvirtino JAV įsipareigojimą būti laisvės, saugumo garantu.
Akivaizdu, kad Baltijos, Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovų susitikimas su JAV prezidentu per Lenkijos laisvės judėjimo 25-mečio iškilmes pirmiausia demonstruoja vienybę ir ryžtą apginti demokratiją Europoje tuomet, kai Rusija ėmėsi agresijos prieš Ukrainą.
Šie įvykiai ir paskatino B.Obamą vykti į Varšuvą, kur susirinko ne tik kelių NATO valstybių vadovai, bet ir išrinktasis Ukrainos prezidentas P.Porošenka.
Vieningas atsakas į Rusijos agresyvius veiksmus, regiono saugumo stiprinimas, remiantis JAV karine galia Europoje, tapo svarbiausiomis vakarykščių pokalbių temomis.
Taigi ir ginčai su Lenkija dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašybos pasuose ar gatvių pavadinimų lentelių turėtų atrodyti antraeiliai, palyginti su būtinybe puoselėti strateginę partnerystę su Varšuva.
Juk NATO parengti Lietuvos gynybos planai gali būti įgyvendinami tik tiesiogiai dalyvaujant Lenkijai. Ne tik karinio, bet ir energetinio, transporto jungčių saugumo mūsų šalis negali tikėtis be lenkų paramos.
Šis strateginis bendradarbiavimas – ne vien Lietuvos interesas. Kai Maskva vis garsiau žvangina ginklais regione, lenkai galės jaustis saugūs tik tuomet, jei bus garantuotas jų Baltijos kaimynų saugumas.
Regis, Rusijos agresija savaip išgrynino svarbiausius NATO šalių interesus, skatina jas laikytis vieningiau.
Tai parodė ir Vilniuje vykusi NATO Parlamentinės Asamblėjos (PA) pavasario sesija.
Šio forumo, kuris ankstesniais laikais neretai apsiribodavo formaliais pareiškimais, svarbiausia tema taip pat tapo padėtis Ukrainoje ir atsakas į Rusijos veiksmus. Šį kartą Vilniuje priimtos deklaracijos jau tiesiai šviesiai ragina NATO visomis priemonėmis remti Kijevą ir smerkia Maskvos politiką.
Suprantama, NATO dėmesys Rusijos keliamoms grėsmėms Lietuvai visuomet buvo gerokai aktualesnis nei, pavyzdžiui, Vokietijai ar Prancūzijai. Dabar Vilniaus pozicija Maskvos atžvilgiu, atrodo, sulauks daugiau paramos didžiųjų Vakarų Europos šalių sostinėse.
Pasikliaudama NATO saugumo garantijomis Lietuva, be abejo, privalo ir pati stiprinti savo gynybinius pajėgumus.
NATO PA sesija paragino valstybes, dėl krizės pastaruosius kelerius metus vis mažinusias karines išlaidas, kai Rusija visą šį laiką elgėsi priešingai ir modernizavo savo kariuomenę, taip pat pagaliau imti didinti gynybos finansavimą.
Lietuva, krašto apsaugai skirdama tik maždaug 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), pagal šį rodiklį yra priešpaskutinė tarp 28 Aljanso narių. Bet dar NATO PA sesijos dienomis buvo paskelbta, kad mūsų šalis jau šiemet gynybai papildomai skirs 130 mln. litų.
Tai smarkus finansavimo didinimas, turint galvoje, kad šiųmetis krašto apsaugos biudžetas yra 981 mln. litų.
Gal net būtų galima abejoti, ar verta jau beveik įpusėjus metams persvarstyti valstybės išlaidų struktūrą, nes tai galėtų supriešinti saugumą su kitais žmonių poreikiais. Bet Vyriausybė žada rasti lėšų nedidindama biudžeto deficito ir nekarpydama socialinių išlaidų.
Tokiu atveju šis sprendimas nesukels vargingesnių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimo.
Dar svarbiau nei vienkartinis ir skubus išlaidų gynybai didinimas – Lietuvos ryžtas nuosekliai stiprinti savo karines galias ir iki 2020 metų įvykdyti įsipareigojimą skirti krašto apsaugai 2 proc. BVP.
Ryžto neturėtų atvėsinti ir politiniai skersvėjai – tai sutvirtino septynių parlamentinių partijų pasirašytas susitarimas.
Nors raštu patvirtintų įsipareigojimų šalies politikai ne visuomet laikosi, abejoti gynybos finansavimo svarba, atrodo, jiems daugiau nebeleis pačios Maskvos veiksmai.
Tiesa, perdėti grėsmę Lietuvai ir, siekiant savų politinių interesų, bauginti žmones irgi yra neatsakinga – kaip ir neįvertinti realių pavojų.
Kita vertus, būtų neatleistina nepastebėti, kad Rusijos parlamentarai palaimino karinės jėgos naudojimą ne tik Ukrainoje, bet ir kitur, vadinasi, ir Baltijos šalyse, jei neva ten prireiktų ginti rusų tautines mažumas.
NATO nedviprasmiškai paaiškino Maskvai, kad tai reikštų susidūrimą su galingiausia pasaulyje karine galybe, ir ėmėsi konkrečių veiksmų, patvirtindama saugumo garantijas Baltijos šalims.
Taigi pasitikinčios NATO gynybiniu skėčiu Lietuvos užmojai rimtai prisidėti, kad jis būtų visuomet saugiai išskleistas, – pačiu laiku.
