Buvęs R.Pakso patarėjas G.Šurkus tikino, kad dar prieš prasidedant
prezidento rinkimų kampanijai Valstybės saugumo departamentas (VSD) gavo
nurodymą rinkti kompromituojančią medžiagą apie šį politiką ir jo
vadovaujamą partiją.
Kaip tuometis VSD vadovas atsakau - tokio nurodymo nebuvo. Prezidentas
V.Adamkus labai gerai žinojo, kas įstatymais numatyta VSD tirti, ir net
neoficialiuose pokalbiuose neperžengė ribų.
Departamentui pagal jo tuometines funkcijas priklausė visuomeninių
procesų monitoringas ir naujų tendencijų analizė. Tai daro visos
pasaulio saugumo tarnybos. Po dešimties atkurtos nepriklausomybės metų
nauji politikai atidžiai stebėjo visuomenės kaitą ir būtent šiame
procese matė savo sėkmę.
Šoko terapija ekonomikoje, kuri net dešiniųjų stovykloje buvo vadinama
laukiniu kapitalizmu, agresyvi, ciniška privatizacija, didėjanti
socialinė atskirtis, plintantis biurokratizmas suformavo nemažą
nepatenkintųjų bet kuria valdžia sluoksnį. Jie ir tapo tokių partijų
kaip „tvarkiečiai“, socialliberalai ar „darbiečiai“ elektoratu.
Kitokią, nei B.Jelcino įsivaizduota, Rusiją pradėję kurti jos politikai
ir ideologai taip pat atidžiai stebėjo situaciją Rytų Europoje.
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos sesės, jau atsikando kapitalizmo gėrybių
ir nebenori tęsti pražūtingos ekonominės politikos - taip dažniausiai
prasidėdavo rusakalbiai apžvalginiai straipsniai.
Spartų Lietuvos žengimą į NATO Kremlius siejo su proamerikietišku
V.Adamkumi. Rusija tikėjosi su nauju prezidentu sulėtinti šį procesą.
Lietuvoje buvo labai operatyviai iš rusų kalbos verčiami apžvalginiai
straipsniai, įtikinėjantys, kad įstojus į NATO ateis dar didesnis
skurdas. Seime atsirado net siūlymas svarstyti, ar ne geriau būtų
karines išlaidas skirti mokslui.
Rusijos Dūma susirūpino tautiečių artimajame užsienyje globa.
Primygtinai pradėta raginti, kad su Rusija susijusios energetikos ir
kitokios įmonės dalį savo pelno skirtų tautiečių organizacijoms Baltijos
šalyse paremti.
J.Borisovo investicija į Liberalų demokratų (dabar „Tvarkos ir
teisingumo“) partiją vos ne savaitėmis sutapo su naująja Maskvos
politika artimojo užsienio atžvilgiu. Be to, J.Borisovas jau ne vienus
metus buvo Lietuvos teisėsaugos akiratyje. Kad savo firmoje saugumo
klausimais jis samdo buvusius sovietų karinės žvalgybos karininkus, taip
pat buvo vieša paslaptis.
R.Paksas ir jo aplinka negalėjo šių aplinkybių nežinoti, bet vis tiek
dotaciją partijai priėmė, ją reklamavo, nevengdami pasityčioti ir iš
teisėsaugos. Vien dėl savo kontržvalgybinės funkcijos VSD į tokius
veiksmus negalėjo žiūrėti pro pirštus.
Buvo dar viena Maskvai palanki aplinkybė. Lietuva tuo metu neturėjo
rinkimams išleidžiamų pinigų kontrolės mechanizmo. Seimo politikų ir
valstybės vadovų akys krypo į VSD, bet ir ši institucija buvo įstatymų
apribota gauti reikiamą informaciją.
Tokiomis įstatymų spragomis pasinaudojo Rusija - pinigai plaukte plaukė
neigiamai nuomonei dėl Lietuvos transatlantinių santykių formuoti.
Sąmoningai ar ne, R.Paksas tame Kremliaus žaidime dalyvavo, todėl
nereikia skųstis natūraliu ir, mano dabartiniu manymu, net per menku VSD
dėmesiu, atsižvelgiant į reikalo rimtumą.
O jeigu R.Paksas nesuprato, ant kieno malūno pila vandenį, tai kaip toks
žmogus gali valdyti valstybę pačiu atsakingiausiu metu? VSD sąmokslo
prieš R.Paksą nerengė, sąmokslą prieš NATO plėtrą rengė Rusija,
pasitelkdama naivių pažiūrų partijas ir organizacijas. VSD tai ir
demaskavo.
Vienintelis protingas R.Pakso sprendimas galėjo būti padėkoti VSD už
budrumą ir pačiam talkinti ardant Rusijos planus. Deja, klaidingas savo
didybės įsivaizdavimas užtemdė protą - lemiamu metu jis
J.Borisovą paskyrė patarėju. O juk galėjo būti ir kitaip.
Minėtoje TV laidoje teigiama, kad Seimo pirmininkas pirmasis susipažino
su VSD pažyma apie tada valstybei kilusias grėsmes. Toje pačioje
laidoje R.Paksas piktinosi, kodėl jis pirmasis tos pažymos negavęs.
Reikėjo laiku priimti sprendimus ir nebūtų ko piktintis. Pažyma buvo
skirta įstatymu numatytiems asmenims tikintis Valstybės gynimo tarybos
posėdžio. Kur kas anksčiau, nei buvo parengta pažyma, visa joje minima
medžiaga drauge su legendiniais telefono pokalbių įrašais asmeniškai
buvo pateikti naujai išrinktam prezidentui R.Paksui.
Išskyrus mane ir kai kuriuos už medžiagos parengimą atsakingus VSD
darbuotojus, apie tai dar niekas nežinojo. Kada ir kaip tai vyko, esu
pateikęs, kai liudijau Konstituciniame teisme.
Viskas priklausė nuo R.Pakso sprendimo. Tačiau išklausęs, kas įrašyta
ir ką vėliau girdėjo visa Lietuva, keistas valstybės vadovas nieko
neatsakė, liepė ateiti į Prezidentūrą kitą dieną. Tai ir padariau.
Tačiau nors tikėjausi sulaukti nurodymo tęsti išsamesnį papildomą
tyrimą, išgirdau pažadą pagreitinti mano išvykimą į Ispaniją dirbti
ambasadoriumi. Nėra žmogaus, nėra problemos. Ir nė žodžio apie
pateiktą informaciją.
Todėl ir nusprendžiau su situacija supažindinti Valstybės gynimo tarybą.
Kodėl R.Paksas tylėjo? Mano manymu, todėl, kad jis, kaip ir daugelis
Lietuvos politikų, serga įgimtu įtarumu.
Spėju, jog susipažinęs su pateikta medžiaga R.Paksas netikėjo, kad apie
tai nežino politikai. Jau vaidenosi sąmokslas. Ir jis ruošėsi apie tai
kuo skubiau pranešti tautai. Paskubėjo. Valstybės vadovams prieš
pasakant žodį visada patartina pirmiau pagalvoti.