Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu. Nuo to laiko praėjo nemažai metų ir šioje vietoje ilsėtis tapo ne tik nepatogu, bet dar ir pavojinga. Miesto valdžia apleido šį kampelį. Upelio pakrantės apaugo pavojingais Sasnovskio barščiais, suoliukai paskendo dilgėlėse, o pats upelis tapo smirdančiu vandens telkiniu, kai jo vagą užtvėrė nešalinamos vėjovartos. Neseniai šiame slėnyje buvo aptikta net 10 kg gyvsidabrio.