Runkeliai pamažu apsiprato, kad dabar toks jų vardas, kai kurie net ir juokauti apie tai sugeba (išmokę juokauti, jie automatiškai netekdavo runkelių statuso ir tapdavo žmonėmis, bet ką jau padarysi, būna laikas, ir kai kas suauga). Terminas prarado aštrumą, autoriai jį vartoja saikingiau.
Tačiau nebūna taip, kad nesudygtų vėl kas nors naujo, ir štai nauji terminai apyvartoje: „vergvaldžiai“ ir „valdžiažmogiai“.
Pirmasis yra taikomas bet kuriam verslininkui, kuriančiam darbo vietas ir mokančiam atlyginimus, antrasis – bet kam, kas yra „valdžia“: nacionalinė ar municipalinė, bet su savo antspaudu ir valstybės apmokama darbo vieta.
Kad negaištume laiko, pranešu iškart, kokia dabar bus tvarka.
Kiekvienas, kas vartojate tuos žodžius (nebent žodį „vergvaldys“ galima vartoti, kalbant apie senovės Egiptą arba kokią antikinę Graikiją – tatai nebaudžiama), esate niekingas, nuskriaustas, neprotingas ir savo liūdnos dalios nusipelnantis antrarūšis dvikojis Žemės planetos gyventojas.
Jums pagal nuopelnus yra visa tai, kuo jus skriaudžia taip jūsų nekenčiama Lietuvos Respublika. Jūs graudžiai juokaujate, kad blogi Lietuvos Respublikos piliečiai už bausmę po mirties atsidurs Lietuvos Respublikoje, bet vien už šito juoko kartojimą jus reikėtų deportuoti be teisės grįžti, o vaikus atimti ir perduoti ne, ne Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyboms, kad atiduotų gėjams ir lesbietėms įvaikinti.
Jūsų vaikus reikėtų parduoti keliaujančiam liliputų cirkui, kuris niekada neužsuks į jūsų šalį, ir savo atžalų niekada nepamatysite. Blogi Lietuvos piliečiai po mirties atsidurs ne Lietuvos Respublikoje, bet drėgnoje žemėje, ir juos pasičepsėdami valgys kirminai, ir niekas jums neuždegs žvakutės ant kapo, nes nemylėjote savo šalies. Nes galvojote, kad ta šalis jus skriaudžia, o skriaudėte save jūs patys – dėl kvailumo, tingumo ir buko užsispyrimo.
Žodžio „vergvaldys“ vartojimas, adresuotas darbdaviui, yra dvigubai piktybinis. Pirmiausia, tai neteisingas pavadinimas, ir jį naudojate melagingai. Vergas yra tas, kas prievarta dirba kam nors, ir neturi galimybių pasprukti. Čia ne jūsų situacija.
Visi tie veblenimai: „mes priversti čia dirbti, šiame prekybos centre, kitų darbų miestelyje nėra“ yra melas. Kitų darbų yra. Aplink jus pilna žmonių, kurie turi kitus darbus, ir juos kažkokiu būdu gavo. Geresnius darbus. Ne, ne giminaičiais būdami (dar vienas nevykėlio pasiaiškinimas: „Lietuva – švogerių respublika“; čia taip guodžia save tie, kurie galėtų nors ir tris ministrus giminaičius turėti, vis tiek jų karjerai tai nepadėtų, nes jie yra tiek nevykę, kad jų niekam, girdite, absoliučiai niekam nereikia – jie yra beviltiški). Nėra Lietuvoje tiek daug giminaičių, kaip jums atrodo. Kiti žmonės gavo geresnius darbus, nes buvo protingesni ir labiau stengėsi.
Toliau. Jei esate tokie tragiškai nevykę, kad jūsų įgūdžiai nereikalingi niekam, išskyrus tą vienintelį darbdavį, kurį drįstate „vergvaldžiu“ vadinti, tai turite dar mažiau priežasčių loti ant tų, kas šeria jus, tokius beviltiškus.
Sakyčiau „turite bučiuoti rankas darbdaviui“, bet nesakysiu: darbdaviui mažiausiai už viską reikia tų bučinių iš jūsų dvokiančių, prarūkytų kontrabandinėmis cigaretėmis lūpų ir geltonų išpuvusių dantų. Tiesiog nedrįskit dergtis, ir nekelkit balso, ir būkit dėkingi, kad jums tiek moka pinigų, kiek moka. Tarp kitko, jums moka tiek, kad pusė Afrikos, Pakistano ir Bangladešo keliais atropotų ir tuneliais prasiraustų po pasienio postu ties Medininkais, kad tik gautų tiek, kiek dabar gaunate jūs, absoliučiai nieko nesugebantys.
Ką? Kaip sakote? Sugebantys? Ką gi sugebate? Jūs juk patys tik ką aiškinote, kad jums jokių pasirinkimų nėra.
Jums neorus gyvenimas už tą atlyginimą? Tai susikurkit savo verslą ir išsimokėkit daugiau algos, genijai. Užsidirbkit oriam gyvenimui. Parodykit, kaip tai daroma, jūs juk protingesni už tą kvailą vergvaldį.
Dabar apie „valdžiažmogius“. Tokio žodžio sakymas yra bejėgiškas bandymas paniekinti per vardą. Noras pajusti pranašumą, apdrebiant kuo nors negražiai skambančiu. Kaip koks „varliagyvis“ ar „vertelga“ – toks žodis, kad vien jį tariant, perkreiptų veidą pasišlykštėjimo grimasa.
Neapykanta valdžiai yra beviltiškumo diagnozė. Reiklumas ir supratimas, ko iš jos norėti ir tikėtis, yra civilizuoto piliečio požymis, o zoologinė, tirtanti neapykanta (retkarčiais virstanti nuolankiu batų laižymu) yra nuosprendis. Žmogus, vadinantis savo valdžią „valdžiažmogiais“, niekada negaus geresnio valdymo – jis nusipelno blogiausio, ir blogiausią variantą ir gauna, nes žodis tampa kūnu.
Tie, kas bando laimėti prieš kitus per bejėgišką niekinimą, pasmerkti per Jonines vietoje paparčio žiedo rasti nuodingą šviečiantį skorpioną, kuris jiems įgels savo smailia uodega. Nepamirškite to.
