Birželio 20 dieną į žudynių Glitiškėse 70-mečio minėjimo renginį susirinko ne tik lenkų bendruomenė, kaip rašote, bet daugelis lietuvių, rusų tautybės žmonių, norėdami išreikšti pagarbą žuvusiems atminti. Tai tapo tvirta, žmonių iniciatyva pagrįsta tradicija, besitęsianti iki šiol.
,,Kalbos apie Glitiškių žudynes’’ buvo skirtos ne Kremliui, bet Lietuvos žmonėms - lietuviams, lenkams, rusams ir kitų tautų atstovams. Kokia bebūtų karti 1939-1944m. Vilniaus krašto istorija, mes privalome ją žinoti ir priimti tokią, kokia ji yra bei stengtis daryti išvadas, norėdami išvengti panašių, galimų konfliktų. Šiuo tikslu ir buvo sukurtas mėgėjiškas dokumentinis filmas, kuris gali pasirodyti techniškai nevykęs, kaip jūs paminėjote, bet garso takelio kokybė nebuvo prasta, tad jame autoriaus komentarai girdėjosi puikiai.
Rašote apie filmo šališkumą, tačiau drįstu tam paprieštarauti. Visų pirma, kaip jūs galėjote savo straipsnyje rašyti apie filmo esmę jeigu jo viso nematėte, neklausėte, lakstėte iš vienos salės į kitą, o iš konteksto išimtais sakiniais rėmėtės savo pasakojime ir drastiškai iškreipdami tiesą, sukūrėte straipsnį, kuris akivaizdžiai kursto nesantaiką, kuo kaltinate mane.
Taip pat didžioji dalis filmo buvo lenkų kalba (nors buvo cituojamos lietuvių istorikų straipsnių ištraukos lietuvių kalba, ko be abejonės taipogi nepaminėjote savo straipsnyje) jeigu jūs suprastumėte nors kas antrą žodį, galbūt tada suvoktumėte filmo prasmę ir jums netektų prigalvoti nebūtų dalykų bei interpretuoti juos savaip. Patariu kitą kartą važiuojant į tokį renginį atsivežti su savimi vertėją.
Filmas ir jame skaityti autoriaus tekstai buvo remiami istoriniais šaltiniais ir istorikų straipsniais. Rašote, jog prašėte istoriko, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus Arūno Bubnio pakomentuoti ,,kas iš tiesų vyko tarp lietuvių ir lenkų nacių okupuotoje Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte 1943–1994 m.’’, tai ir parodo kaip jūs atidžiai žiūrėjote filmą, jeigu didžioji dalis skaitomo filme teksto buvo remiamasi Arūno Bubnio straipsniu ,,Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo judėjimai 1942–1945 m.: sąsajos ir skirtumai’’, kaip tik pateikiu šio straipsnio citatą, kuri buvo skaitoma filme: ,,Vokiečių okupacijos metu (1941–1944 m.) Vilniaus kraštas priklausė Lietuvos generalinei sričiai.
Šalia okupacinių vokiečių valdžios įstaigų veikė ir lietuviška administracija – apskričių ir valsčių savivaldybės. Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, Rytų Lietuvoje pamažu gausėjo lietuvių valdininkų, mokytojų, policininkų, kunigų ir kt. profesijų žmonių.
Nors nacių okupacijos metais nei lietuviai, nei lenkai nebuvo tikraisiais Vilniaus žemės šeimininkais, tačiau vyko užmaskuota, o kartais ir atvira kova dėl įtakos Vilniaus krašte. Lenkų nepasitenkinimą kėlė tai, kad lietuviai įsitvirtino vietos valdžios organuose. Lenkai taip pat stengėsi užimti geresnes vietas valdžios, karinėse ir pramonės įstaigose, kad galėtų veiksmingiau ginti asmeninius ir tautinius interesus.
Abi pusės Vilniaus kraštą laikė savo tėvyne ir savo valstybės dalimi: lietuviai – Lietuva, lenkai – Lenkija.’’. Remdamiesi šios ištraukos mintimi filme parodėme, jog lietuvių-lenkų konflikto priežastis – teritorijų nepasidalijimas, kuris vėliau privedė prie baisios tragedijos Glitiškėse ir Dubingiuose.
Parašėte, jog filmas yra šališkas, kas yra netiesa. Filme pateiktas Aleksandro Krzyżanowski ,,Wilk’’ (Vilniaus krašto Armijos Krajovos komendantas) įsakymas, išleistas 1944m. balandžio 12 diena, draudžiantis skriausti civilius gyventojus, nesvarbu kokios tautybės jie bebūtų. Tuo parodėme jog kaip tik Armijos krajovos Vilniaus apygardos 5-osios brigados kerštas, t. y. siaubinga tragedija Dubingiuose 1944m. birželio 23 diena ir buvo šio įsakymo nesilaikymas. O kaip jūs tą pateikėte? Iškraipėte tiesą bei faktus. Gėda.
Nenoriu komentuoti jūsų viso straipsnio, bet dar užduosiu keletą klausimų. Kodėl nepaminėjote kunigo žodžių prie nužudytųjų kapų? Jis tikino, jog tik meilė Dievui gali visus sutaikyti, jeigu visi mylėsime Dievą įsiviešpataus santarvė ir tokios baisios tragedijos niekada nepasikartos. Dar galėjote paminėti, jog filmo pabaigoje 4-metė mergaitė sakė eilėraštį apie saulę, gėles, mamą ir apie tai, jog norint džiaugtis tereikia taikos.
Visas renginys, kurį inicijavo mūsų kaimo jaunimas, rėmėsi mintimi - ,,Ne keršto, bet atminimo ir maldos prašome’’ ir būtent dėl to šitaip pavadinome savo renginį. Nepriklausome jokiai partijai, niekas manęs neprašė daryti filmo, kaip nepagrįstai teigėte savo straipsnyje, kadangi viskas buvo mano pačios iniciatyva.
Taigi prašome jūsų suaugusių, politikuojančių asmenų nekišti jaunimo į savo politinius žaidimus ir kitas provokacijas.
Mano tėvynė yra Lietuva, myliu savo gimtinę. Tikiu, jog gyvenu demokratinėje valstybėje ir galiu drąsiai išsakyti savo nuomonę, bet nežadu atsisakyti ar pasmerkti išnykimui savo tautinio identiteto. Vilniaus kraštas yra daugelio tautų tėvynė, gyvename visi kartu, esame to paties Dievo vaikai ir turime gyventi taikiai, norėdami išvengti bet kokių konfliktų, kurie gali tapti įvairiausių tragedijų priežastimi.
Prašyčiau tokiais provokuojančiais straipsniais nekurstyti nesantaikos, o straipsnio autoriui, kuris apjuodino ne tik mane, galvoju, būtų ne pro šalį atsiprašyti.
