Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius tuomet pasielgė kaip nuotaka, pabėgusi nuo altoriaus. Po pusiau slapto neplanuoto susitikimo su Rusijos „caru“ Vladimiru Putinu atsisakė pasirašyti suartėjimo su ES sutartį.
Visi žino, kas įvyko po to. Protestai, Maidanas (bendrinis žodis, ukrainietiškai reiškiantis tiesiog aikštę, per šiuos įvykius tapęs tikriniu ir žinomu visam pasauliui), Europos išsiilgusių studentų kraujas. Kijeve žmonės, šaltyje ištisus mėnesius dieną naktį budėdami prie barikadų, dėl Europos negailėjo nei savo laiko, nei sveikatos, nei gyvybių.
Proeuropietiškas judėjimas buvo ne tik pasipiktinimo dėl V.Janukovyčiaus nepasirašytos Asociacijos sutarties išraiška, bet ir apskritai nepasitenkinimo prezidento ir Regionų partijos valdžia protrūkis. Tačiau pasaulyje jis reiškė visų pirma jaunos šalies troškimą tapti Europos dalimi.
Šiandien šis troškimas išsipildė. Be abejonės, tai didelis Ukrainos laimėjimas. Nors ir nukraujavusi, nors ir netekusi dalies savo teritorijos – Krymo, nors ir su sukiršintu separatistų, praskiestų profesionaliais kovotojais iš didžiosios kaimynės Rusijos, knibždėlynu šalies rytuose, Ukraina žengė tvirtą žingsnį į ES pusę.
Tačiau šis žingsnis – ne tik Ukrainos, bet ir pačios ES laimėjimas. Dar klausimas, kieno didesnis.
Ar atsimenate, kokios žinios apie ES mus pasiekdavo iki 2013 m. lapkričio? Aš atsimenu, nes pati ruošdavau tas žinias. Atmetus visą Lietuvos pirmininkavimo renginių ir garbingų užsienio svečių vizitų pompastiką, pagrindinės žinios plaukė iš liepsnojančių Atėnų gatvių, kur Europa nusivylę graikai liejo pyktį niokodami viską, kas pasipainiodavo jų kelyje. Iš Ispanijos, Portugalijos gatvių protestų...
Nusivylimas Europa liejosi ne tik iš neturtingųjų, priverstų karpyti savo biudžetus ir laikytis įsipareigojimų ES šalių, bet ir iš turtingųjų, visai nesidžiaugiančių joms tenkančia užduotimi gelbėti skęstančius.
Tai buvo žinios iš Vokietijos, jų ekonomistams rimtai svarstant, ar verta šelpti ir tempti už ausų taupyti ir gyventi nemokančius ES netikėlius graikus, apie tai, ar labai baisus precedentas būtų, jeigu viena ar kita valstybė pasitrauktų iš eurozonos, o gal net ir iš pačios ES.
Tai buvo ir žinios iš Jungtinės Karalystės, kurios gyventojai keikėsi ir spjaudėsi dėl iš Rytų Europos plūstančių imigrantų, atimančių jų darbo vietas ar dar blogiau – atvykstančių plėšikauti. Tiesiogine prasme, arba netiesiogine - sočiai gyventi iš dosnių britų pašalpų.
Ir štai – Ukraina, Maidanas. Važinėja šarvuočiai, išstatyti „Berkut“ skydai, liejasi kraujas. Didelė, bet jauna ir dar menkai demokratijos ragavusi valstybė per kraujus veržiasi į Europą. Kas kitiems atrodo akmuo po kaklu, šitai šaliai yra siekiamybė ir svajonė. Geltona ir mėlyna vėliavos spalvos taip gražiai dera prie geltonų žvaigždučių mėlyname fone...
Žinios iš Ukrainos kaipmat užgožė visą negatyvią informaciją apie ES. Jau daugiau kaip pusę metų nesigirdi apie protestus Graikijoje. Pritilo ir vokiečių ekonomistai. Ar kitoms temoms apie ES pradėjo nebeužtekti žiniasklaidos dėmesio? Ar patys kritikai užsičiaupė, gėdydamiesi reikšti savo abejones, kai kažkur pasaulyje dėl to, kuo jie abejoja, liejamas kraujas ir guldomos galvos?
Bet kuriuo atveju, dėl Asociacijos sutarties pasirašymo reikia sveikinti ne tik Ukrainą, o ir pačią ES. Ukrainos kraujas nuplovė Atėnų gatvių nuodėgulius ir sugrąžino ES beprarandamą prestižą.