Tada pastebėsite, kad savo nominalia reikšme politikų žodžiai, to nenumanant patiems politikams, labai dažnai pasako apie juos ir nelinksmą dalykų padėtį daugiau tiesos nei galėtų užtikrinti visos įtarumo metodologija pagrįstos paslėptos prasmės dešifravimo technikos. Kitaip tariant, čia dabar matome faktą, kad gana dažnai politikai labai atvirai išplepa tą tiesą, kurią labiausiai norėtų nuslėpti.
Štai imkime kaip pavyzdį viceministrės iš „juodojo sąrašo“ skambiai pareikštus žodžius: „Esu skaidri kaip krištolas“. Iš tiesų, laikantis mūsų užsibrėžtos linijos dabar reikėtų vargais negalais sutramdyti šypseną, neskubėti su nešvankiai pašmaikštavimais, daugiau dėmesio šįkart skiriant filologinei reikalo pusei.
Krinta į akis tai, kad minėtoji politikė pernelyg staigiai užkėlė kartelę, nurodydama aukščiausiojo skaidrumo etaloną (angliškai. crystal-clear). Tačiau ar Darbo (leiboristų) partijoje bus toleruojama tokia šventvagiška pretenzija būti šventesniu už popiežių, t. y skaidresniu už aukštesnį statusą turinčius kolegas, labiau įtakingus žmones partijoje?
Ką reikėtų daryti, taip neatsargiai vienu užsimojimu išsėmus palyginimo skalę, jeigu kiltų reikalas vaizdžiai nusakyti partijos vadovės ir drauge Seimo pirmininkės skaidrumo laipsnį (nejaugi sakytume – skaidri kaip lotoso žiedas), o ypač apibūdinant V.Uspaskicho sugebėjimą, neužstojant šviesos partijos draugams, nematomu būdu išlaikyti visus vadovavimo partijai svertus savo rankose ( nejaugi sakytume – skaidrus kaip dangiškas eteris).
Tačiau palikime nuošalyje gražius įvaizdinimus, prisimindami, kad grynai fizikiniu požiūriu skaidresniu už krištolą yra paprastas (išvalytas) stiklas, neužteršto vandens čiurkšlė, o ypač oras, kuris paprastai yra toks skaidrus, kad tampa nematomu ne tokiam skaidriam biologinio organizmo regėjimo organui. Savo ruožtu andai ne kartą forsuotas idealas apie „ nematomą žmogų“ – tai fantazijos apie tokį biologinį organizmą, kuris tampa skaidresniu net už orą.
Vokiečių liaudies padavimuose, o vėliau vokiečių romantikų rašytojų kūryboje velnias yra vaizduojamas kaip būtybė neturinti šešėlio. Ginkdie, tokiu sugretinimu nenoriu kaip nors demonizuoti Darbo partijos, apšmeižti nieko dėtus žmones. Niekas iš Darbo partijos man nėra padaręs nieko blogo, taigi ir čia kalbu ne norėdamas kažką atsiteisti, o tik vedamas estetinio užsidegimo pasiaiškinti skaidrumo raišką netipiškuose kontekstuose.
Kita vertus, nesugebėsiu nuslėpti, kad Darbo partija šių eilučių autoriui nuo pat pradžių visados atrodė kaip patologiškai padidėjusio skaidrumo darinys, sukeliantis iškart tokį įspūdį, kuri paprastai taip pat patiri susidūręs su radikaliai supaprastintu, taip ar kitaip išretintos struktūros arba, kitais žodžiais tariant, nepilnai anatomiškai suformuotu organizmu.
Tarkime, toks įspūdis kyla dėl to, kad Darbo neturi tokio „organo“ kaip ideologinis užsiangažavimas, yra suprastintos partijos, labiau pritaikytos nei įprasta, jeigu norite, jos narių paprastiesiems interesams, darinys.
Atkreipkite dėmesį, kad Jūs niekados nenusivylėte Darbo partija dėl to, kad niekados ir nepuoselėjote jokių iliuzijų dėl šios partijos idėjinio pagrindo, juokais traktuodami vadinamosios programos tezes. Vadinamoji Darbo partija niekados nedėvėjo net ideologinės kaukės, o jos vietą politinio spektro skalėje yra pavykę apibrėžti tik keliems savo fantazijos polėkio nevaržantiems politologams, vertiems brolių Grimų pasakotojų talento šlovės.
Ideologijos recidyvas taip ar kitaip gimdo nešvarią sąžinę dėl nepatenkintų žmonių lūkesčių, kai savo ruožtu Darbo partija yra permatoma iki galo organizacija, atsiradusi išgrynintų pelno, įtakos ir valdžios sutelkimo interesų pagrindu be jokių ideologinių drumzlių.
Yra tokie tik vieną vienintelę naktį gyvenantys pasaulyje drugiai, kurie neturi net virškinimo trakto, burnos, akių, dar kai ko, bet atranda vienas kitą pagal dauginimosi instinktą, buriasi į spiečių, plazda gražiausiomis spalvomis mėnulio šviesoje.
Vieną vienintelę naktį, kuri, žinoma, yra reliatyvus dydis.