Mokslininkų gretas papildęs kaunietis milijonierius neketina atsisakyti savo verslo. T.Barštys įsitikinęs, jog jo darbe teorinės žinios labai pravers, nes jos sutvirtina praktines, o patirtus sunkumus vadina varančiąja jėga.
– Kaip vertinate jums pareikštus įtarimus dėl galimo didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, skolininko nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dėl to pradėtą ikiteisminį tyrimą?
– Tai senas reikalas. Esu patyręs daugybę skaudžių išgyvenimų – netekau artimųjų, ištvėriau daugybę išbandymų. Šis ikiteisminis tyrimas man neatrodo kaip pasaulio pabaiga.
Be to, atsakykite, kas žmogų grūdina ir stumia į priekį, laimėjimai ar pralaimėjimai? Aš manau, kad pralaimėjimai.
– Garsėjate kaip žmogus, labiau mėgstantis prabangą, pramogas ir elito vakarėlius, o ne mokslus. Staiga išgirdome, kad apsigynėte daktaro laipsnį. Kodėl nusprendėte pasukti mokslininko keliu? Kam jums, milijonieriui, to reikia?
– Tokį, kokį mane apibūdinote, dažniausiai pristato žiniasklaida. Juk bulvarinių leidinių fotografų nei universitete, nei moksliniuose renginiuose, nei juo labiau mano darbo vietoje nepamatysi. Jų knibždėte knibžda pramoginiuose renginiuose, kuriuose taip pat apsilankau gerbdamas verslo partnerius ar bičiulius.
Verslo ir milijonų loterijoje nusipirkęs bilietą nelaimėjau. Verslą tenka kurti ir nuolat puoselėti, o milijonus uždirbti.
Kad ir kiek investuotum į technologijas ir įrangą, žmogaus žinių niekas nepakeis. Todėl privalau tobulėti, išmanyti tai, ką darau. Kitaip ir mūsų įmonių grupės veiklos rezultatai nebūtų tokie, kokius matome šiandien.
– Kodėl pasirinkote būtent zootechniką Lietuvos sveikatos mokslų universitete? Ar neviliojo užsienio universitetai, vadovų studijos?
– Vadybos ir administravimo studijas esu baigęs Kauno technologijos universitete. 2009 metais baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją, kuri šiuo metu yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dalis, ir gavau gyvulininkystės technologijos magistro laipsnį.
Man patinka tęstinumas ir tai, kad mokslas siejosi su mano darbu.
– Kodėl mokslinio darbo temą pasirinkote apie viščiukų broilerių lesalą?
– Tema, kurią pristačiau, jau daugiau nei 30 metų gyvenu 24 valandas per parą.
– Ir vis dėlto turbūt netrūks tvirtinančių, kad disertacijos nerašėte, o ją nusipirkote?
– Neabejoju, kad vieni galvoja, kad disertaciją nusipirkau, kiti, kad ją už mane parašė dėstytojai ar pavaldiniai. Tokiems žmonėms galiu atsakyti trumpai ir aiškiai: esu pakankamai sąmoningas ir žinių siekiu dėl savęs ir verslo rezultatų.
Be to, disertaciją reikėjo viešai pristatyti, apginti, atsakyti į daugybę komisijos man užduotų klausimų. Jeigu darbą būtų rašęs kitas žmogus, vargu, ar būtų pavykę be problemų jį apginti.
Todėl visiems skeptikams nuoširdžiai linkiu rūpintis savo gyvenimu, o ne mano.
– Kiek laiko truko parašyti disertaciją? Kaip pavyko suderinti darbą, pramogas ir mokslą?
– Disertaciją rašiau nuo 2009-ųjų. Ji dienos šviesą išvydo po ketverių metų. Tiek laiko prireikė ne tik vien rašymui. Teko perskaityti šimtus mokslinių straipsnių, kitos literatūros, nemažai padirbėti bandymų laboratorijose, atlikti daugybę tyrimų.
Atsisakyti visuomeninio gyvenimo nereikėjo, specialiai derinti darbo ir mokslo taip pat, nes viskas ir taip pat glaudžiai siejosi. Galbūt kartojuosi, tačiau disertacija buvo apie tai, kuo aš gyvenu ir kvėpuoju kiekvieną dieną.
– Tai, ką aprašėte darbe, tikriausiai nėra sausa teorija?
– Šis mokslo darbas nėra tik teorinis, nes jis buvo rašomas remiantis mūsų paukštynų praktika, jie lyginami su kitais paukštynais.
Kaip žinia, lesalas turi tiesioginės įtakos paukštienos skoniui. Netinkamai paruošti kombinuoti pašarai neleidžia išgauti gerų mėsos skonio savybių. Šis procesas reikalauja daug laiko, tyrimų, bandymų.
Gautus tyrimų rezultatus tikrai bus galima pritaikyti praktiškai mūsų įmonės naujos veiklos srityse.
– Ar ne paprasčiau būtų buvę pasamdyti kad ir visą mokslininkų komandą, kurie dirbtų laboratorijose, bandytų ir tirtų, nei tuo užsiimti pačiam vadovui?
– Norėdamas būti lygiavertis diskusijos dalyvis su darbuotojais, verslo partneriais, auditoriais privalau išmanyti ne mažiau už juos.
Darbuotojams noriu būti pavyzdžiu, kuriuo sekama, o ne nuo naujovių atsilikusiu ir praeityje užstrigusiu vadovu.
Ir taip pakankamai dažnai iš užsieniečių girdžiu, kad mūsų kalendoriai rodo 2014 metus, o iš tikrųjų laikas mus gerokai aplenkęs.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte rašydamas mokslinį darbą?
– Tikriausiai kaip ir kiekvienam praktikui, sunkiausia buvo tyrimų rezultatus susisteminti pagal gana griežtus mokslinius reikalavimus.
Ranka ir kompiuteriu rašytų juodraščių, pastebėjimų iki šiol turiu kone tūkstantį puslapių, o visą medžiagą reikėjo suguldyti į maždaug pusantro šimto puslapių. Kryptį parodė ir daug padėjo mano darbo vadovas profesorius Romas Gružauskas.
- O kaip sekėsi tvarkingai ir tiksliai sudėlioti mintis? Ar rašydamas disertaciją prašėte kalbos redaktorių paslaugų?
- Kad mokslo darbas atrodytų nepriekaištingai, prieš pristatant į universitetą, jį redagavo kalbos žinovas.
Kalbos redaktorių paslaugomis naudojasi dažnas disertaciją rašantis žmogus. Aš jokia išimtis - juk nesu visažinis.
– Ar jūsų mokslai jau baigti? O gal ateityje sieksite naujų diplomų?
– Kol kas džiaugiuosi, kad apgyniau zootechnikos mokslų daktaro disertaciją.
Kurį laiką padarysiu pertrauką, o po to vėl ruošiuosi kibti mokslus. Greičiausiai studijuosiu psichologiją. Gal net nuo rudens.
