Draugė rašytoja išvaikščiojo visus sostinės prekybos centrus, kopė į viršų ir leidosi eskalatoriais, kilnojo drabužius brangiose ir pigiose parduotuvėse, kol suprato, jog visa skirta jauniklėms: drabužių gamintojai pratina jas nepridengti nė vienos vietos.
Draugę pagavo azartas ir ji ėmė it šuo pėdsekys ieškoti bent vienos parduotuvės, kurioje būtų įmanoma nupirkti kokių nors drabužių vidutinio amžiaus moteriai, neketinančiai naktį praleisti klube: rado tik lietuvišką „Leliją“ - ši siuvo neįperkamas palapines iš brangių medžiagų.
Draugė iš Pasvalio, džinsus perkanti Briuselyje, suprato, kad ne vien Rolandas Paksas yra Lietuvos problema: maudymosi kostiumėliai – irgi.
Ši jos patirtis paglostė man širdį, nes iki tol maniau, jog prekybininkai buvo susimokę tik švarkų klausimu: ši aprangos dalis Vilniuje pardavinėjama tik coliukėms.
Klasikines kelnes, sukneles ir švarkus pusė Lietuvos moterų, dirbančių įstaigose, kuriose paplūdimio apranga nerekomenduojama, seniai perka Vokietijoje ir Skandinavijoje. Beje, Lenkijoje drabužių brandžioms moterims irgi yra gerokai daugiau.
Kai kurios yra nusižiūrėjusios mažas siuvyklėles, kurių savininkės supranta, kad iš 50-mečių manekenių daryti neverta.
Darbingos moterys, kurios būtų linkusios elegantiškai aprangai išleisti daugiau pinigų, Lietuvoje iš pirkėjų kategorijos paprasčiausiai išbraukiamos.
„Praturtėjau tik dėl to, kad lietuvių vadybininkai drabužius užsako piemenėms - normalioms moterims mūsų parduotuvėse rūbų nėra. Parsivežu audinių iš Baltarusijos ir siuvu klasiką“, - linksmai kalbėjo praktiška siuvėja Nijolė.
Tegyvuoja Baltarusija ir siuvėjos nijolės!
