„Mano sūnui – 35 metai. Jis – nesveikos psichikos.
Tai didžiulė mano bėda, nes gyvename kartu.
Pirmąsyk jis susirgo prieš keturiolika metų. Tuomet mėnesį gulėjo ligoninėje. Po to šešerius metus viskas buvo gerai.
Kai vėl ištiko priepuolis, vėl pasigydė. Po to – dar kartą.
Pernai rugpjūtį jam vėl kilo sveikatos problemų. Pagulėjo tris dienas ir grįžo namo. Nesutiko, kad būtų gydomas toliau.
Nuo to laiko ir prasidėjo mūsų kančios. Būna visaip – kartais geriau, kartais blogiau, o kartais visai blogai“, – liūdnai kalbėjo 70-metis Petras N.
Kliuvo ne tik tėvui
Kad pensininko pasakojimai – ne iš piršto laužti, liudija jo skambučiai Bendrajam pagalbos centrui.
Kai sūnų ištinka stiprūs paūmėjusios ligos priepuoliai, jis tampa itin agresyvus.
Bet policija atvažiuoja ir nieko negali padaryti, jei nėra akivaizdžių chuliganizmo ar smurto požymių. Vežti tokio žmogaus į ligoninę be jo sutikimo pareigūnai neturi teisės.
„Jie išvažiuoja, o mes liekame. Pastaruoju metu sūnus tapo labai agresyvus, trankosi, daužosi namuose, prieš kelias dienas vonioje nulaužė metalinius rankšluosčių kabliukus, virtuvėje – lango rankeną.
Tai dar niekis. Jis yra mane sumušęs. Kliuvo ir kaimynui, ir buvusiam uošviui“, – klaipėdietis vardijo, ką padarė sūnus Algis ištikus agresijos priepuoliui.
Grasinimai – vis baisesni
Nieko nedavė ir Petro N. vizitai į Klaipėdos savivaldybės Sveikatos apsaugos skyrių.
Tėvo teigimu, sūnus ne kartą grasino jį sumušti, papjauti. Prieš mėnesį vis kalė tėvui į galvą, kad jam nutiks nelaimingas atsitikimas.
„Neseniai jis vėl triukšmavo namuose, paklausiau, kas nutiko, o jis sako: „Nesikišk, aš tave ant elektros laido pakarsiu.“ Užvakar virtuvėje sėdėjau, laukiau, kol užvirs arbata. O jis šaukia: „Aš tau skalpą nuimsiu.“
Bijau, kad vieną kartą tie grasinimai gali virsti realybe“, – guodėsi pagalbos niekur nerandantis vyras.
Vyras nesiskiria su peiliu
Tėvas ir sūnus gyvena dviejų kambarių bute. Kažkada staliaus baldžiaus profesiją įgijęs Algis dirbo, buvo vedęs. Jo dukrai – šešiolikti metai.
Tačiau šeima subyrėjo – buvusi žmona su dukra išvyko gyventi į užsienį, o tėvas turi mokėti alimentus, kurie išskaitomi iš neįgalumo pašalpos.
„Dabar jis niekur nedirba, nenori dirbti, yra baisiausiai tingus. Man pačiam jau reikia pagalbos – sergu cukralige, bet iš savo pensijos turiu išlaikyti sūnų. Perku maisto produktus, moku už butą, elektrą, vandenį. Ir esu priverstas nuolat gyventi baimėje“, – kalbėjo Petras N.
Dieną Petrui N. šiek tiek ramiau. O eidamas gulti jis stipria lazda užremia duris, kad priepuolio ištiktas stiprus, stambus, aukšto ūgio sūnus nepajėgtų įsiveržti į vidų.
Į nepavydėtiną padėtį patekęs vyras prasitarė, kad savigynai yra pasiruošęs peilį.
Kol dar buvo gyva Petro N. žmona, sūnus elgdavosi ramiau. Moteris mirė prieš penkerius metus.
Nežino, kur ieškoti pagalbos
„Manau, viskas išsispręs tuomet, kai jis mane stipriai sužalos ar nužudys. Tada jis keliaus į belangę arba ligoninę priverstinai gydytis, aš – į kapus. Visos problemos išsispręs“, – graudinosi septyniasdešimtmetis.
„Gal penkis kartus skambinau į Bendrąjį pagalbos centrą. Atvažiuoja, pažiūri, paklausinėja, ir viskas – esą mes nieko negalime, ne mūsų reikalas.
Ligonis nesutinka. O koks kvailys pripažins, kad jis – kvailys. Jis pats protingiausias.
Nebežinau, kur ieškoti pagalbos, nematau jokios išeities, beviltiška situacija“, – liūdnai kalbėjo Petras N.
Būtina gauti ligonio raštišką sutikimą
Albertas Kemundris
Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo laikinasis vadovas
„Į mūsų ligoninę neretai ateina psichikos ligomis sergančių ligonių giminaičiai guostis, prašyti, kad jų artimąjį paguldytume gydyti, o kai bandome aiškinti, kad be paciento raštiško sutikimo to negalime padaryti, kyla net konfliktinių situacijų.
Žmonės nesupranta, kaip taip gali būti.
Pagal galiojančius įstatymus kiekvienas pacientas, kad ir kaip pablogėtų jo sveikatos būklė, būtinai turi duoti raštišką sutikimą gydyti jį stacionare.
Jam pateikiamas kelių lapų dokumentas – ten daug visokių paaiškinimų.
Vieni tai skaito, kiti ne, treti atsisako labai kategoriškai.
O jei nėra parašo, mes esame priversti nesuteikti stacionarinės pagalbos.
Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galėtume pacientą paguldyti gydyti prieš jo valią, yra trys – jis kelia pavojų savo gyvybei, kelia pavojų aplinkinių gyvybei ir jei kyla pavojus turtui. Tuomet į jo norus galime neatsižvelgti.
Paguldome į ligoninę ir turime teisę dvi paras gydyti. Jei per tą laiką jis vis tiek neduoda sutikimo gydyti toliau, surenkame reikiamus dokumentus ir kreipiamės į teismą prašydami leisti gydyti priverstinai.
Tačiau tokiu būdu priverstinis gydymas taikomas tik sergantiems sunkia psichikos liga.
Medikams gali padėti ir artimieji, giminės ar kaimynai, surašę pareiškimus dėl sergančiojo psichikos liga būklės ir elgesio.
Tuomet gydytojams lengviau kreiptis į teismą.“
