„Pasiimk pasą ir dink!“ – išgirdo Domantas, kai viename Londono priemiesčių savo tautiečio paprašė žadėto uždarbio.
Trisdešimtmetis inžinierius darbdavių nurodymu tris mėnesius britams į pašto dėžutes mėtė polietileninius maišus ir skrajutes su prašymu aukoti drabužių labdarai.
Vietoj žadėtų 30–50 svarų (130–215 litų) per savaitę lietuvis gaudavo vos 5 svarus (21 litą). Penkių vyrų brigadai vadovavęs jų tautietis tikindavo, kad daug kainuoja būsto nuoma. O ir britai esą aukoja mažai drabužių.
Nuo ankstaus ryto dirbęs Domantas vakare iš nuovargio nebejausdavo kojų. Jis grįždavo į kambarį, kur glaudėsi su kitais tautiečiais.
Visi vyrai į Didžiąją Britaniją vyko susivilioję skelbimais internete. Jie tikėjosi užsidirbti, tačiau žadėtų pinigų vis negaudavo.
Po trijų mėnesių Domantas pareikalavo atlyginimo. Darbdavys pažadėjo sumokėti kitą dieną. Bet ir vėl nesulaukęs pinigų vyriškis paprašė jam grąžinti pasą.
Atgavęs asmens dokumentą lietuvis kreipėsi į britų policiją. Jam buvo suteikta laikina pastogė. Po mėnesio susipykęs su lenkais Domantas iš prieglobsčio išėjo ir kelias naktis nakvojo Londono gatvėse.
Darbo paieškos ir toliau buvo nesėkmingos. Pagaliau po septynių mėnesių, praleistų Didžiojoje Britanijoje, gegužės pabaigoje vyras grįžo į Lietuvą tuščiomis kišenėmis.
Kaune išlipęs iš autobuso jis vienoje rankoje laikė gaivaus gėrimo skardinę, kitoje – popieriaus skiautę su ankstesnio darbdavio, turinčio medienos įmonę, telefono numeriu.
Iki praėjusios savaitės Domantas mūsų šalies miškuose ramiai kirto medžius. Draugai netikėtai pranešė, kad jo ieško tautiečiai iš Anglijos. Domantą apniko baimė, kad gali sulaukti keršto. Jis ėmė slapstytis.
Tautiečius paverčia vergais
„Didžiojoje Britanijoje nė vienos kitos tautos atstovai taip neišnaudoja savo tautiečių kaip lietuviai. Rumunai, arabai, lenkai sumoka saviškiams.
O lietuviai, ypač prekiaujantys vogtais dėvėtais drabužiais, sumano įvairių priežasčių, kad tik nereikėtų mokėti už darbą“, – „Lietuvos rytui“ teigė 45 metų verslininkas Kęstas Klimas.
Po aštuonerių emigracijoje praleistų metų kaunietis su šeima neseniai grįžo į gimtinę. Buvęs emigrantas trokšta, kad jo vaikai augtų ir mokytųsi Lietuvoje.
„Čia aš gerai jaučiuosi. Ir kitus raginu sugrįžti – dabar Lietuvoje tiek daug galimybių! O kaip atsigautų Kaunas, jeigu sugrįžtų 60 tūkstančių vidutinio amžiaus žmonių!“ – ragino tautiečius buvęs emigrantas.
K.Klimas, Domantas ir kiti „Lietuvos ryto“ kalbinti pašnekovai gerai pažįsta tamsiąją emigracijos pusę. Jie iš arti matė, kaip buvo kuriamas ir plėtojamas šešėlinis drabužių verslas, apraizgęs Didžiąją Britaniją.
Tam verslui diriguojantys lietuviai, pažadais apie gerą uždarbį iš Lietuvos atsivilioję tautiečius, juos pasmerkia vegetavimui ir stumia nusikalsti.
Kai kurie samdiniai, neatlaikę įtampos ir vergiškų gyvenimo sąlygų, bėga į kitą brigadą manydami, kad paklius pas konkurentus. Iš tiesų jie pakliūva pas tą patį darbdavį, nes visame regione dėvėtų drabužių verslą valdo ta pati ranka.
„Jie nuo Mindaugo, vadovaujančio verslui viename mieste, pabėga pas Petrą, kuris tokiam pat verslui diriguoja kitame mieste. O pagrindinis jų bosas – vienas.
Taigi jie niekur nepabėga. Mindaugas su Petru kalbėdami telefonu juokiasi: „Ar jau atbėgo?“ – pasakojo K.Klimas.
Gudresni, nesulaukę atlyginimo, pavagia mikroautobusą, prikrautą dėvėtų drabužių, ir papusto padus. Tada skolos nurašomos likusiems. Jeigu bėglius sugauna, jie sulaukia bausmių.
Bėgliams, kurie prisipažįsta klydę, skiriamos piniginės baudos. O jei kuris nors neigia pabėgęs iš kitos brigados, būna dar ir sumušamas. Kumščiai sužeidžia ne tiktai kūną, bet ir savigarbą. Emigrantai ima nuolankiai plušėti be atlygio, galiausiai įninka į narkotikus, alkoholį.
„Lietuvos rytui“ buvę emigrantai pasakojo apie tragiškai pasibaigusį jų tautiečių gyvenimą: keli perdozavo narkotikų, vienas nusižudė, kitas rastas negyvas su kirstine žaizda galvoje.
Nemažai varguolių, pabėgusių nuo juos išnaudojusių tautiečių, klajoja po Didžiąją Britaniją alkani, pasilikę tik telefono kortelę už 5 svarus, kad galėtų paskambinti galimam darbdaviui.
Vagia nuo namų slenksčio
Šešėlinį verslą, įsuktą iš labdarai paaukotų drabužių, Didžiojoje Britanijoje valdo penki lietuviai. Jie prieš 12–15 metų pirmieji pradėjo į Rytų Europą vežti dėvėtus rūbus. Kalbama, kad tarp jų yra ir buvusių policijos pareigūnų.
Šie emigrantai pasinaudojo britų įpročiu nereikalingus, bet dar gerus, o kartais ir naujus drabužius atiduoti labdarai. Britai rūbus sukrauna į maišus ir palieka ant savo namų slenksčio.
„Gatvėse prie kas ketvirto namo voliojasi maišai rūbų, reikia juos tik pasiimti!“ – džiūgavo šešėlinio verslo pradininkai.
Jie pradėjo samdyti tautiečius ir siųsti juos į gyvenamuosius Londono ir kitų miestų kvartalus. Vogtą labdarą samdiniai veždavo į sandėlius, ten rūšiuodavo, kraudavo į vilkikus ir gabendavo į Lietuvą parduoti.
Vagystėms diriguojantys sukčiai ėmė žertis milžiniškas sumas. Pinigai jiems pradėti gabenti sportiniuose krepšiuose.
Išplėšė darbdavio sandėlį
„Tie, kurie Anglijoje dirba legaliai ir moka valstybei mokesčius, o darbuotojams – normalų atlyginimą, taip greitai nepralobsta.
Šešėliniai verslininkai mąsto savaip: „Kodėl turiu kam nors mokėti, jei galiu viską pasilikti sau.“ Todėl dauguma į Lietuvą ir kitas šalis iš Anglijos vežamų dėvėtų drabužių yra sulaistyti lietuvių prakaitu ir krauju“, – apie tamsias prekybos dėvėtais drabužiais puses pasakojo K.Klimas.
Verslininkas Londone buvo įkūręs tarpininkavimo įmonę, kuri iš legalių supirktuvių įsigydavo drabužius ir parduodavo juos Afrikos šalims – Nigerijai, Ganai.
Kartą trumpam grįžęs į gimtinę jis sužinojo, kad Londone jo paties darbuotojai naktį išplėšė sandėlį ir atidavė tautiečiui sukčiui 17 tonų sveriantį krovinį. Už tai jiems buvo pažadėta 8 tūkstančiai svarų (34 tūkst. litų).
Tačiau žadėto atlygio perbėgėliai negavo – mafiozas, pasiglemžęs krovinį, juos iškeikė ir išvijo lauk.
Matyt, sukčius didžiavosi gerai prasisukęs ir jautėsi nebaudžiamas. Mat kai K.Klimas po atostogų grįžo į Londoną, ilgapirštis prabangiu automobiliu privažiavo prie verslininko ir jam pašaipiai šūktelėjo: „Tai ką, prisibizniavai!?“
Ieškoti grobio – naktimis
Santūrūs britai, neapsikentę vagysčių, prieš kelerius metus ėmė viešai piktintis įžūliu imigrantų elgesiu. Tos šalies policijos pareigūnai pradėjo akyliau stebėti gyvenamuosius rajonus.
Tačiau verteivos lengvo grobio nepanoro atsisakyti. Kuo juos labiau spaudė, tuo jie labiau lindo į šešėlį.
Vagišiai ėmė drabužius grobti naktimis. Mikroautobusas su keliais vyrais privažiuoja tamsoje prie namo, vienas jų čiumpa maišą ir dingsta.
Sandėlius imigrantai ėmė nuomotis slapta, kad neužuostų britų policija.
„Pastaruoju metu britų policija dažniau tikrina naktį važinėjančius mikroautobusus. Bet ne visus lietuvius tai sustabdo.
Jei naktį Didžiojoje Britanijoje pamatysite krovininį mikroautobusą arba keleivinį tamsintais stiklais, žinokite, kad tai greičiausiai lietuviai važiuoja vogti rūbų arba degalų“, – pasakojo vienas emigrantas.
Jo duomenimis, kiekvieną naktį į Didžiosios Britanijos miestų ir miestelių gatves išrieda apie 1,5 tūkstančio lietuviams priklausančių mikroautobusų.
Sukčių pelnas – didžiulis
Verslas iš vogtų drabužių Didžiojoje Britanijoje taip išsikerojo, kad ėmė trūkti grobio.
Lietuviai pradėjo vogti ne tik nuo britų namų slenksčio, bet ir iš labdaros konteinerių – tokie Londone ir kituose miestuose stovi prie prekybos centrų.
Kelių vyrų brigada, išplėšusi konteinerį, pagrobia apie 200 kilogramų drabužių. Dabar už kilogramą dėvėtų drabužių mokamas vienas svaras (4,3 lito).
Taigi jie savo darbdaviui iš vieno konteinerio uždirba 200 svarų (860 litų).
Per naktį viena brigada iš gyvenamųjų rajonų gatvių ir konteinerių privagia apie toną drabužių. Grobio vertė – 1000 svarų (4300 litų).
Per 3 paras kelios brigados savo bosui gali privogti apie 20 tonų drabužių – tiek telpa į vilkiką. Pardavę šį krovinį verteivos susižeria apie 86 tūkstančius litų.
Įsibrovėlius žiauriai baudžia
Prieš 15 metų Didžiojoje Britanijoje vogti labdarą pradėję lietuviai niekam neužleidžia savo pozicijų.
Į šį šešėlinį verslą kojos nekelia nei lenkai, nei pakistaniečiai, nei kitų tautų, gyvenančių toje šalyje, atstovai.
Pirmiausia todėl, kad jie nesuvokia, kaip iš dėvėtų drabužių, jei moki atlyginimus darbuotojams, galima gerai užsidirbti. O kad už darbą galima nemokėti, kaip tai daro lietuviai, jie nesumąsto.
Be to, sukaupę didelį kapitalą lietuviai taip sustiprino savo pajėgas, kad sutelkė smogikų grupuotę, kuri užsiima vien tik grobio apsauga.
Jeigu koks nors naujokas pradeda surinkinėti drabužius jų teritorijoje, prisistato į spintas panašūs žaliūkai ir pareikalauja nešdintis.
„Būna, per tokius konfliktus aidi šūviai, padegamos mašinos. O kiek muštynių kyla, kiek kojų sulaužyta!“ – tikino K.Klimas.
Verslininko žodžius patvirtino ir kiti buvę emigrantai.
Prieš 2,5 metų Londone du lietuviai sumanė išplėšti drabužių konteinerį.
Netrukus atvažiavo mikroautobusas tamsintais stiklais, iš jo iššoko keli vyrai ir beisbolo lazdomis pradėjo daužyti įsibrovėlius ir jų automobilį. Vienam jų buvo sulaužytos abi rankos, kitam – abi kojos.
Po teismo ieškoma naujokų
Konkurencija tarp šešėlinio verslo organizatorių tapo labai arši, nes jų apetitas auga.
Tokioje kovoje nukenčia jų pasamdyti emigrantai, vadinami vergais arba „dūchais“.
Dauguma jų į mikroautobusus, vežančius į Didžiąją Britaniją, įsėda Kaune, aikštelėje prie autostrados Vilnius–Klaipėda.
„Lietuvos ryto“ paklausti, ar teko girdėti apie užsienyje apgautus tautiečius, du vyrai numojo ranka: „Žinoma, kad ne visiems pasiseka. Bet mums žadėjo gerą uždarbį.“
Po jų gimtąjį miestą neseniai važinėjo tautietis, vadinamasis satelitas iš Bristolio, ir siūlė vairuotojo arba paštininko darbą.
Iš tiesų Bristolyje, kurį yra užvaldę buvę alytiškiai, dabar trūksta darbininkų.
Birželio 19 dieną tame mieste už tautiečių išnaudojimą trejiems metams už grotų buvo pasiųsta 53 metų Jūratė Grigelytė. Lietuvės vadovaujama brigada buvo išsklaidyta, nuo jos nukentėjusiems žmonėms suteikta pagalba.
Praėjo beveik pora mėnesių po garsaus teismo proceso, kurį komentavo net tos šalies premjeras Davidas Cameronas, o į tą vietą jau ieškoma naujų žmonių.
Nuo skolų nepavyksta pabėgti
Į Didžiąją Britaniją užsidirbti vyksta ir kaimo žmonės iš Varėnos miškų, ir vilniečiai, kauniečiai.
Nemažai jų – vadinamieji paskoliniai. Iki krizės jie viską, išskyrus gal tik šunis, pirko už paskolas arba išperkamąją nuomą – būstą, baldus, mašinas, net dantis tvarkėsi.
„Užsienyje šiuos žmones užgriūva naujos skolos. Tokia, matyt, jų karma. O tas, kam sekasi Lietuvoje, ir ten gerai įsikuria“, – kalbėjo daugybę emigrantų pažįstantis K.Klimas.
Į Didžiąją Britaniją vyksta ir nemažai buvusių vaikų namų auklėtinių. Taip pat kalinių ir asmenų, kurių ieško Lietuvos policija.
Viename name, kur įkurdinti labdaros lankstinukus platinantys emigrantai, K.Klimas yra matęs net 8 buvusius vaikų namų auklėtinius. Daugumai jų – 19, 20 metų, bet būna ir nepilnamečių. Pamelavę, kad vasarą leis pas tetą ar močiutę, jie išvyksta į užsienį.
Moterys – itin žiaurios
Kaip užsienyje darbo ieškančiam žmogui atpažinti apgavikus?
„Jei paskambinę skelbime nurodytu telefonu išgirsite, kad į Angliją jus nuveš ir ten apgyvendins, vadinasi, papulsite į vergovę. Dirbantys legaliose įmonėse patys susiranda būstą ir už jį moka“, – aiškino K.Klimas.
Melagingais pažadais patikėję vyrai ir moterys pakliūva į namus ar butus, išnuomotus darbdavių.
Nedidelį prastos kokybės namą darbdavys nuomoja už 600 svarų per mėnesį. Jame apgyvendina apie 12–17 žmonių, po kelis kambaryje.
Kiekvienas namas turi brigadininką, kartais – moterį. Jos su darbuotojais elgiasi itin beširdiškai. Jau minėta vergvaldė Bristolyje 11 žmonių maitino vien bulvėmis, o po darbo neleisdavo išeiti iš namo.
Nėščiai drabužių rūšiuotojai buvo neleista kreiptis į medikus ir ji patyrė persileidimą.
Birželio 19-ąją Didžiosios Britanijos Bristolio karališkajame teisme nuosprendžio išklausiusi vergvaldė – tiktai samdyta darbuotoja. Jai ir dar kelioms brigadoms vadovavo kita lietuvė, šiai – jau pats šešėlinio verslo ryklys, įsikūręs Bristolyje prieš keliolika metų.
„Lietuviai, emigravę ir užsidirbę pinigų, ima nebejausti po kojomis žemės, tampa bejausmiai.
Jie užsikrečia maniakišku virusu išnaudoti kitą žmogų“, – teigė K.Klimas, suteikęs pagalbą ne vienam tautiečiui, nukentėjusiam nuo sukčių.
Samdinius nuolat mulkina
Į Didžiąją Britaniją nuvykę naujokai pirmąją savaitę dirba entuziastingai, išplatina daugybę labdaros skrajučių ir maišų.
Vadinamojo paštininko darbas prasideda anksti ryte. Jam duodamas žemėlapis rajono, kur reikia išplatinti skrajutes ir labdaros maišus, ir 25 kilogramų svorio krovinys – tiek sveria „paštas“.
Per dieną jis aplanko apie tūkstantį namų, nueina apie 15–20 kilometrų.
Po dviejų dienų tame rajone pasirodo kita brigada, kuri labdarą surenka ir veža į sandėlius.
Po savaitės brigados vadovas sukviečia žmones ir pasako, kiek išplatinta maišų ir lankstinukų, kiek surinkta dėvėtų drabužių.
„Ši savaitė nebloga, tik 35 svarai minuso“, – mulkina jis.
Pirmai brigadai meluojama, kad drabužių paaukota mažai. Nors iš tiesų tame rajone buvo surinkta 300 ar 500 kilogramų labdaros.
Po tokios neva neblogos savaitės žmonės guodžiasi, kad kita bus geresnė, ir labiau stengiasi. Bet jie dirba kelis mėnesius ir geriausiu atveju gauna po kokius 25 svarus (107 litus) per savaitę.
Brigadininkai taip smaugia tautiečius, kad kai kurie jų lieka dar ir skolingi. Už įvairius prasižengimus, pavyzdžiui, alkoholio vartojimą ar ligas, kai kurie emigrantai turi sukaupę 800–1000 svarų baudų.
„Skolos krovinys žmogui užkraunamas specialiai, kad jis negalėtų laisvai kvėpuoti“, – teigė vienas emigrantas, pasprukęs nuo išnaudotojų tautiečių ir susiradęs gerai mokamą darbą britų valdomoje statybų įmonėje.
Vagis pasikviečia sėbrus
Prie lietuvių nuomojamo namo kurią nors laisvą dieną pririeda prabangus BMW X6, išlipa iš šešėlio išlindęs darbdavys, paspaudžia jam plušantiems žmonėms rankas, paploja per petį, pagiria.
Darbdavys niekada nesikiša į name kilusius konfliktus. Dažnai jie net kurstomi būtent jo nurodymu. Mat iš ramiai dirbančių ir gyvenančių žmonių – mažai naudos. O kai kyla konfliktai, galima duoti baudų.
Kartais name specialiai apgyvendinamas vagis.
Pamatęs prie namo stovintį mikroautobusą, jis nenustygsta vietoje, ragina vairuotoją su juo važiuoti vogti. Jeigu šis atsako, kad nėra degalų, vagis atšauna, kad tuoj parūpins.
Jei vairuotojas vis tiek nesutinka, kyla muštynės. Abu sulaukia baudų, kurios išskaičiuojamos iš jų atlyginimo.
Vagis, pats nieko neuždirbęs, prisivilioja draugelių iš Lietuvos. Jiems pažada, jog kartu suks verslą. Bet kviesdamas juos jis jau žino, kad apgaus. Nes jį patį apgaudinėjo.
Už kiekvieną naują priviliotą žmogų jis iš savo darbdavio gauna po 50 svarų (215 litų). O jeigu naujokas dar moka vogti, suma padvigubėja.
Kelis mėnesius nieko neuždirbęs emigrantas tampa karaliuku. Jo sėbrai naktimis iš labdaros konteinerių vagia drabužius, iš mašinų – degalus, o dienomis iš prekybos centrų – maistą.
Iš parduotuvės su pilnu prekių vežimu išėjusi ir su pažįstama užsiplepėjusi britė nė nenutuokia, kad jos tyko ilgapirščiai.
Tik atsisveikinusi su bičiule ji pamato, kad vežimėlio su prekėmis – nė kvapo.
Iš britės pavogtu maistu vagys namo brigadininkui atsilygina už pastogę, o jis patenkintas, kad turi kuo pamaitinti brigadą.
Degalai už mažesnę kainą nei degalinėje taip pat parduodami to paties namo vadui.
Samdiniui pakiša narkotikų
Vogti skatina ir patys brigadų vadovai.
„Ko tu miegi, Petrai?! Žiūrėk, Vytas kokia mašina važinėja! Jis iš konteinerių naktimis drabužius vagia“, – aiškinama darbuotojui.
O Vytas specialiai gera mašina lėtai prarieda pro namą, kur gyvena lietuviai.
Petras taip pat pradeda naktimis iš konteinerių vogti drabužius ir tempti juos brigadininkui, už tai jau gauna pinigų. Bet dirbdamas beveik be poilsio ilgai nepatempia.
Pamatęs, kad žmogus ima pavargti, brigadininkas jam pakiša narkotikų. Tada narkomanas vagia visur ir viską: naktį – labdarai britų paaukotus drabužius, dieną – automagnetolas iš mašinų. Už vieną automagnetolą jis iš brigadininko gauna 10–15 svarų (43–65 litai).
„Kelis vyrus, kurie skundėsi sunkiomis sąlygomis ir menku uždarbiu, iš Velso grafystės aš nuvežiau į Londoną ir įdarbinau legalioje įmonėje. Po kelių dienų jie pabėgo atgal, kur gaudavo narkotikų.
Tokių žmonių gyvenimas neretai baigiasi tragiškai. Emigrantus, vadinamus naktiniais vagimis, mafija visiškai valdo“, – piktinosi K.Klimas.
Fondo vadovui duoda kyšį
Iš kur sukčiai gauna skrajučių su britų labdaros organizacijos logotipais?
Pavyzdžiui, Bristolyje britai manė, kad aukoja garsiam labdaros fondui „Svajonių išsipildymas“ ir padeda nepagydomomis ligomis sergantiems vaikams.
Šios organizacijos skrajutes kartu su maišais, skirtais rūbams, Bristolio gyventojai rasdavo savo pašto dėžutėse.
Jie nedvejodami aukojo drabužius, kuriuos pasiglemždavo lietuviai.
Pasirodo, iš dėvėtų drabužių vagysčių lobstantys mafiozai pastaruoju metu nusitaikė į daug metų veikiančias britų labdaros organizacijas. Vienos jų padeda žmonėms, sergantiems vėžiu, kitos – beglobiams gyvūnams.
Sukčiai nueina pas labdaros organizacijos vadovą ir pasiūlo jam sumokėti už tūkstantį skrajučių su tos organizacijos logotipais.
Emigrantai slapta kamera nufilmuoja, kaip britas iš jų paima 200 svarų kyšį.
Nusipirkęs iš brito tūkstantį labdaros skrajučių, sukčius Lietuvoje jų pasigamina 100 tūkstančių.
Jei paprastam britui kyla abejonių, ar tokia labdaros organizacija yra, paskambinęs nurodytu telefonu jis iš savo tautiečio lūpų išgirsta patvirtinimą.
Sukčiai ramūs, kad policija prie jų neprikibs, nes labdara renkama britų fondo vardu. O fondo vadovas, paėmęs kyšį, nebėga skųstis pareigūnams.
Vienas lietuvis emigrantas po savo padu dabar laiko dviejų didelių britų labdaros organizacijų vadovus.
Apgaudinėja ir partnerius
Iš labdarai aukojamų drabužių pralobę emigrantai apgaudinėja ne tik britus ir juodam darbui pasamdytus tautiečius. Jie mulkina ir iš jų drabužius perkančius tarpininkus, kurie siunčia krovinius į kitas šalis.
Neseniai vienas kaunietis, nupirkęs iš emigrantų toną aukščiausios rūšies dėvėtų drabužių, pardavė juos estams. Šie sumokėjo po 5 svarus (21,5 lito) už kilogramą.
Prekės estams patiko, todėl užsakė dar 10 tonų. Emigrantai, paėmę pinigus, už gerokai mažesnę kainą prikrovė prasčiausių rūbų, vadinamųjų šiukšlių, ir išsiuntė estams.
Pastarieji, iš vilkikų iškrovę krovinį, spjaudėsi.
Tuo metu sukčiai Londone trynė rankas, kad gerai prasisuko – apgavę estus į kišenę įsidėjo 50 tūkstančių svarų (210 tūkst. litų).
Skelbimais susivilioja ir studentai
* Žmonės, norintys užsienyje užsidirbti ir padaryti karjerą, šešėlinio verslo organizatoriams nereikalingi. Sukčiai emigrantai ieško nemokančių anglų kalbos, menko išsilavinimo tautiečių.
* Tačiau jų skelbimais, kurių apstu internete, susivilioja ir nieko nenutuokiantys aukštųjų mokyklų studentai, diplomuoti specialistai. Tarp jų būna ir moterų. Jos – darbštesnės ir ištvermingesnės.
* Vyrai, kelis mėnesius negavę atlyginimo, užgeria arba pradeda vartoti narkotikus, o moterys toliau pluša save guosdamos: „Jeigu dar geriau dirbsiu – išplatinsiu daugiau skrajučių, man ims labiau sektis.“
* Tik sumanesnės greitai suvokia, kur pakliuvo, ir susiranda kitą darbą, pavyzdžiui, viešbutyje.
* Kai kurie lietuviai, įsisvajoję apie gerą būsimą uždarbį, į Angliją pageidauja vykti ne mikroautobusu, o lėktuvu. Bilietus jiems nuperka darbdavys, o po to išskaičiuoja iš uždarbio.
* Tačiau ne visi lietuviai pasiekia kelionės tikslą. Štai vienas, vos įlipęs į lėktuvą, užsirūkė ir buvo išprašytas. O kitas tol atkakliai veržėsi į Maskvos reisą, kol lėktuvas į Londoną išskrido be jo.
Pelnas už vogtą grobį – didžiulis
* Kiekvieną savaitę į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos įvažiuoja apie 15–20 vilkikų, pilnų dėvėtų drabužių. Dauguma jų – tai vogta labdara.
* Vogtus drabužius emigrantai taip pat parduoda Gruzijai, Armėnijai, Rumunijai, Čekijai, Lenkijai.
* Nemaža dalis grobio jūriniais konteineriais išgabenama į Afriką.
* Šio šešėlinio verslo organizatoriai per mėnesį susižeria maždaug po 500 tūkstančių svarų (2,15 mln. litų).