Anot Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės ir Vilniaus mero Artūro Zuoko, šių skulptūrų griauti nevertėtų, nes tai – mūsų šalies kultūros dalis, kultūros paveldo objektas.
Pabandytų kažkas taip gražiai atsiliepti apie nacistinės Vokietijos kario statulą, jei tokia kur nors stovėtų (nors tai ir neįmanoma, bet pabandykime įsivaizduoti) – kiltų baisus triukšmas. Tokių žodžių autorius, nesvarbu, kokio rango politikas ar valdininkas, ne tik strimgalviais lėktų iš posto, bet ir plačiai nuskambėtų visame pasaulyje.
O štai sovietmečio palikimas kai kam dar yra malonus. Saugotinas.
Pasirodo, kultūros dalis – sovietų kareiviai, kurie išviję nacius niekur nepasitraukė, skandino savo rankas iki alkūnių partizanų ir politinių kalinių kraujo upėse. Žudė, trėmė, kankino tuos, kurie išdrįso kovoti už nepriklausomybę. Kultūros dalimi laikomi ir Žaliojo tilto valstiečiai, simbolizuojantys sovietinius kolūkius – nepažangią žemės ūkio sistemą, kurios klestėjimo laikotarpiu prasigėrė dešimtys tūkstančių kaimo gyventojų, o daugelis jų vaikų ir anūkų iki šiol tęsia šią liūdną estafetę.
Tiltas su tarybinės santvarkos stabais primena Šiaurės Korėjos kvartalą, kuriame įamžinti šios šalies diktatoriai. Pigus pompastiškas stilius, atgaivinantis prisiminimus apie Lietuvą supančiojusią totalitarinę sistemą, krinta į akis ir svečiams iš Vakarų valstybių, kuriems mes labai norime pabrėžti, kad jau esame išsivadavę iš socialistinio lagerio. Gal kai kas atkirs, kad sovietų kareiviai yra įamžinti ir Vakaruose – pavyzdžiui, Austrijos sostinėje Vienoje. Tačiau ten, skirtingai nei Lietuvoje, tarybiniai kariai nevirto smogikais, žudančiais ne tik ginkluotus vyrus, bet ir moteris, senelius, kūdikius, netapo žvėrimis, drauge su lietuvių stribais niekinančiais nukautųjų kūnus turgaus aikštėse.
Todėl ir požiūris į juos Austrijoje ar Belgijoje – visai kitoks nei Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Simbolių kalba yra labai svarbi. Ji parodo, kokios vertybės rūpi valstybei, atskleidžia jos gyventojų požiūrį į laisvę, patriotizmą, gynybą, principus ir daugybę kitų svarbių dalykų. Išlikusi sovietinė simbolika ant sostinės Žaliojo tilto ir kitose Lietuvos vietose byloja, jog mes tyliai pritariame pusę amžiaus vykdytam terorui arba geriausiu atveju esame abejingi jo aukoms, politinių kalinių, disidentų, rezistencijos dalyvių skausmui. Mes nededame lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų, nors pastarieji Lietuvai kenkė gerokai ilgesnį laikotarpį. Antraip niekam net nekiltų minčių palikti raudonarmiečių statulas Vilniuje ar penkiakampes žvaigždes Kaune ant Aleksoto tilto, kaip nešauna į galvą viešai demonstruoti nacistines svastikas.
Išlikusias sovietines statulas vertėtų ramiai perkelti į muziejus, karių kapines, Grūto parką ar kitas panašias vietas. Ten jos nieko jau nepiktintų.
