Praėjusį sekmadienį Kauno religinės žydų bendruomenės atstovas Mauša Bairakas, lydimas iš Izraelio atvykusio rabino Šmuelio Feferio, bandė forte esančioje masinėje kapavietėje palaidoti kaulus, tačiau tai padaryti jam nebuvo leista.
Fortą valdančios viešosios įstaigos Karo paveldo centro vadovas Vladimiras Orlovas sako, jog palaikus palaidoti bus galima tik gavus Kultūros paveldo departamento pritarimą, laikantis tvarkos, kuri nustatyta savivaldybėje vykusio posėdžio metu.
Neįvykusi ceremonija nuvylė rabiną
Kauno religinės žydų bendruomenės vadovas, sinagogos seniūnas M.Bairakas neslepia pasipiktinimo. Kartu su iš Izraelio atvykusiu rabinu jis ketino VII forte palaidoti šiukšlių maišuose saugomus nacių aukų kaulus, tačiau palaikų jam nedavė forto valdytojas V.Orlovas.
„Ketinome laikantis religinių kanonų palaidoti kaulus toje vietoje, kur jie buvo rasti, ir šiame skandale padėti tašką. Atsivežiau baltą maišą, į kurį ketinome sudėti palaikus. Kai paprašėme V.Orlovo atnešti kaulus, tai padaryti jis kategoriškai atsisakė minėdamas, kad mes neturime Kultūros paveldo departamento leidimo kasinėti masinės kapavietės vietoje“, – piktinosi M.Bairakas.
Toks V.Orlovo elgesys, pasak M.Bairako, labai papiktino kartu buvusį iš Izraelio atvykusį rabiną Šmuelį Feferį.
„Rabinas norėjo atlikti micvą – gerą darbą prieš Dievą, tačiau tai jam nepasisekė ir jis išskrido į Jeruzalę, kur jau ėmėsi veiksmų. Man būtų nemalonu, jei kiltų tarptautinis skandalas. Norėjome viską gražiai atlikti, tačiau išėjo taip, kaip visada“, – apgailestavo M.Bairakas.
Reikalavo kaulų ir kastuvo
Kauno VII fortą valdančios ir talkos metu surastus nacių aukų kaulus saugančios viešosios įstaigos vadovas V.Orlovas nelinkęs sureikšminti sekmadienio įvykių.
„Šeštadienį vėlai vakare man paskambino ponas M.Bairakas ir pareiškė kartu su svečiu iš užsienio norintis aplankyti VII forto kapavietę. Iš žiniasklaidos sužinojau, kad tas svečias – rabinas iš Izraelio, kuris galėtų pakonsultuoti palaikų laidojimo klausimu“, – pasakojo V.Orlovas.
Atvykus svečiams, V.Orlovas juos palydėjo iki kapavietės. Netrukus M.Bairakas pareikalavo atnešti kastuvą ir visus forte saugomus kaulus.
„To aš padaryti negalėjau, nes, kaip sutarta su Lietuvos žydų bendruomene, perlaidojimas turi vykti spalio 24 dieną. Tai mūsų ir savivaldybės susitarimas, kuriam pritarė savivaldybėje posėdžiavusi komisija. Mano manymu, dabar – ne viduramžiai, ir juridiniai susitarimai turi didesnę galią nei tam tikros religinės nuostatos – kad ir kokios jos svarbios būtų vienai ar kitai asmenų grupei“, – teigė V.Orlovas.
Valstybės saugomame objekte – Kauno VII forte aptiktoje masinėje nacių aukų kapavietėje, anot V.Orlovo, laidoti palaikų negalima, nes kasant žemę bus sujudinti čia esantys kitų žmonių kaulai. Po ilgų diskusijų gautas paveldosaugininkų pritarimas kapavietę užpilti papildomu grunto sluoksniu ir jame palaidoti palaikų fragmentus.
V.Orlovo vadovaujamas Karo paveldo centras įsipareigojo atlikti techninius darbus – atrastą masinę nacių aukų kapavietę užpilti papildomu grunto sluoksniu. Palaikų perlaidojimu ir apeigomis turėtų rūpintis patys žydai.
Ne perlaidojimas, o vandalizmo aktas?
„Grunto sluoksnis bus apie metro storio. Jis apsaugos kapavietę, kad palaikai neiškiltų dėl įšalo. Juk kapavietės grunto sluoksnis labai plonas, jo nepakanka palaikams apsaugoti“, – sakė V.Orlovas.
Pasak karo istorijos tyrinėtojo, jei būtų leidęs perlaidoti palaikus, kiti asmenys ir institucijos tai galėtų traktuoti kaip vandalizmo aktą.
„Mes atsakingi už veiksmus šio forto teritorijoje. Todėl padarėme viską, kad to neįvyktų. Iki spalio 24 dienos ant surastos kapavietės užpilsime grunto sluoksnį, kuriame ir bus laidojami palaikų fragmentai“, – sakė V.Orlovas.
Savo ruožtu M.Bairakas minėjo neketinęs kasinėti masinės kapavietės. Ketino šalia iškasti nedidelę duobę, į ją įdėti drobulę su kaulais ir užberti gruntu.
Paėjusią savaitę tariantis dėl palaikų perlaidojimo M.Bairakas pabrėžė, jog žemė žudynių vietoje bus kasama specialiais mediniais ar plastikiniais kastuvais.
„M.Bairakas manęs prašė kastuvo. Medinio kastuvo neturiu, todėl jo ir negalėjau duoti“, – lrytas.lt minėjo V.Orlovas.
Ketinimai prieštarauja susitarimui
Praėjusį penktadienį į posėdį Kauno savivaldybėje surinkusi komisija, kuriai suteiktas itin solidus pavadinimas „Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietuvoje okupacinių režimų laikotarpiu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų įamžinimo“, nusprendė, kad palaikų fragmentai bus laidojama tuomet, kai tam bus tinkamai pasiruošta.
Kodėl skuba Kauno religinė žydų bendruomenė nesuvokia komisijos vadovas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Jučas.
„Praėjusį nedalyvavo Kultūros paveldo departamento atstovas, nebuvo raštiško pritarimo, savaime suprantama palaikų fragmentų religinė žydų bendruomenė negalėjo paimti. Manau, jie paskubėjo, nes šiam veiksmui reikia tinkamai pasiruošti, kad palaikų niekas neiškapstytų. Savivaldybė laikosi sutarimo, o tarp savęs žydų bendruomenės turėtų susitarti“, – sakė J.Jučas.
Kauno žydų religinės bendruomenės atstovui M.Bairakui akcentuojant būtinybę palaikų fragmentus perlaidoti laikantis judaizmo kanonų, J.Jučas tikino, jog nenustatyta, kokios tautybės ar tikėjimo žmonių palaikų fragmentai buvo rasti prieš dvejus metus.
Kvies kitus rabinus
Kauno visuomeninės žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas lrytas.lt sakė negalintis atsistebėti, kodėl taip skubama perlaidoti jau antrus metus šiukšlių maišuose dūlančius nacių aukų kaulus.
„Juk buvo pasiektas susitarimas, jog palaikai bus perlaidoti spalio 24 dieną arba anksčiau, jeigu tam bus tinkamai pasiruošta. Mes užtikrinsime, kad viskas būtų atlikta laikantis deramos pagarbos nužudytiems žmonėms“, – sakė G.Žakas.
Pasak kauniečio, dėl susidariusius padėties jau išsiųstas raštas Europos žydų kapinių išsaugojimo komisijos vadovui rabinui Elyakimio Schlesingeriui.
„Dabar laukiame jo atsakymo. Tikimės, jog ši autoritetinga ir visuotinai pripažįstama organizacija skirs tinkamą dėmesį perlaidojant palaikus, atsiųs savo atstovus“, – vylėsi G.Žakas.
Visuomeninės Kauno žydų bendruomenės vadovo nemalonę užsitraukė ir palaikų perlaidojimu besirūpinančios komisijos vadovas J.Jučas. Jis esą pernelyg palankus M.Bairakui, su kuriuo ilgus metus nesutaria G.Žakas.
„Kreipsiuosi į miesto merą, prašysiu, kad šis pakeistų komisijos pirmininką“, – žadėjo G.Žakas.
Nužudyta iki 5 tūkst. žmonių
1941 metų birželio 29 dieną iš Berlyno buvo gautas įsakymas Lietuvoje įsteigti pirmąją koncentracijos stovyklą. Lietuvos laikinoji vyriausybė kitą dieną priėmė nutarimą ją įkurti Kaune, VII forte.
VII forte daugiausia buvo kalinama ir vėliau nužudyta žydų, tačiau pasitaikė ir okupantų dokumentacijoje „komunistais“ pavadintų lietuvių. Čia pat buvo laikomi sovietų kariuomenės belaisviai. Vyrai po atviru dangumi laikyti forto aikštėje, o moterys ir vaikai – uždaryti kazematuose. Esama duomenų, jog forte kalintas moteris bei merginas naciai ir jų kolaborantai masiškai žagino.
Liepos mėnesį prasidėjo sistemingas suimtųjų naikinimas. Išlikusiais duomenimis, buvo iškasama duobė, prie kurios statydavo pasmerktuosius. Kareiviai egzekuciją vykdė šaudydami į žmones nuo kalvų kulkosvaidžiais bei lengvaisiais ginklais.
Rytinėje forto dalyje sušaudyta apie 40 liudininkų rabinais vadintų, religingiems žydams būdingą aprangą vilkėjusių belaisvių. Manoma, jog tai – religinių mokyklų auklėtiniai. Tarp aukų buvo žymių žmonių – rabinas Bunimas Vasermanas, taip pat lietuvis poetas Vytautas Montvila.
Kruviniausia egzekucija forte įvyko 1941 metų liepos 6 dieną. Jos metu nuo pylimų buvo sušaudyta apie 2,5 tūkst. vyrų.
Žudynės VII forte tęsėsi iki liepos 19 dienos. Tąkart buvo nužudyti 26 žmonės: 17 žydų, 2 žydės, 4 lietuviai komunistai, 2 lietuvės komunistės bei vienas vokietis komunistas. Manoma, jog šiame forte buvo nužudyta ir masinėse kapavietėse palaidota iki 5 tūkstančių žmonių.
1962 metais išsamų tyrimą apie VII forte vykusias žudynes atliko KGB pareigūnai. Jiems pavyko surasti du lietuvių tautybės nacių kolaborantus, remiantis jų parodymais nustatytos masinių kapaviečių vietos.
Po karo forte įsikūrė sovietų kariuomenės inžinerinis dalinys, vėliau – karo prekybos tiekimo bazė. Karinės teritorijos statusas kliudė tinkamai sutvarkyti masinio palaidojimo vietas ir įamžinti aukų atminimą. Galiausiai forto prieigose buvo pastatytas tik kuklus paminklas.
