Svarstyti svarstoma, o valstybiniuose teatruose ir toliau esti nuolatinės trupės, nors jau pora dešimtmečių niekas nedraudžia vienam teatrui kviestis į savo spektaklius aktorius iš kito teatro ar rinktis iš gausios laisvų aktorių pasiūlos, t.y. skolintis. Ateina pakviestas režisierius – etatinių nebėra! – ir dirba su tais, kurie jam tinka, o kas nesulaukia naujų vaidmenų, lieka kūrybiškai nuskriausti, bet algas gauna. Ir lygiai tiek pat dešimtmečių toje pačioje Lietuvoje kuria ir kažkaip vis dėlto gyvena nepriklausomi teatrai be jokių trupių, tik su minimalia administracija, su kūrybingu režisieriumi ir aktoriais, pakviestais konkretiems spektakliams. Vadinas, turime tarytum dvi teatro sistemas. Viena – valstybiniams teatrams, kita – laisviesiems.
Ir štai šią savaitę, spalio 22 d. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete jau numatyta aptarti Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo pataisas, į kurias praėjusį penktadienį viešai sureagavo valstybinių teatrų aktoriai. Ne tie, kurie mažai dirba, o pagrindiniai, ant kurių talento ir žavesio laikosi repertuarai: Toma Vaškevičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Rumšas. Jie buvo tarytum balsas visų etatinių aktorių, kuriems dėl įstatymo pataisų iškiltų grėsmė prarasti stabilų darbą ir socialines garantijas. Kita baimė: kad pakeistasis įstatymas sunaikins repertuarinius teatrus, o kaip tada su tęstinumu? Su tradicijomis? Su aktoriais, kurių talentas puošia konkretų teatrą, kaip garbusis Vytautas Paukštė. tegu ir mažiau dabar vaidindamas puošia Klaipėdos dramą?
Ir trečia: jeigu valstybiniai teatrai taps viešosiomis įstaigomis, ar jie nepasidarys pramogų namais? Tuo labiau, kad visa valdžia bus patikėta teatrų vadovams.
Jei papasakotume šias etatinių aktorių baimes tiems jų kolegoms, kurie niekada nevaidino pagal jokį etatą, išgirstume pašaipų serijas, o ne užuojautą. Tačiau būtent niekuo neaprūpinta laisvųjų aktorių šiandiena provokuoja valstybinių trupių narių nerimą dėl savo ir repertuarinių teatrų rytdienos. Ir tas nerimas nėra nepagrįstas, ypač susidūrus su valdininkų požiūriu į menininkus kaip į asmenis, vengiančius dirbti.
Įstatymo pataisų kūrėjai, tarkime, paskaičiavo, kad „2013 m. iš 368 aktorių ir solistų, dirbusių dramos ir muzikiniuose teatruose, 105 yra nepakankamai užimti repertuare ir įstaigos spektakliuose dalyvauja nuo vieno karto per metus iki dviejų kartų per mėnesį“.
Kaip paprasta: aktoriai uždirba mažai dėl to, kad per visus valstybinius Lietuvos teatrus net 105 „nepakankamai užimti“, o atlyginimus gauna. Jei remsimės vien statistika, tai repertuare daugiausia užimti būna tarnybinių vaidmenų atlikėjai: minia, padėklų ir alebardų nešiotojai, raudotojos ir kt. Paskaičiuokite: bus kelios dešimtys jų įbėgimų į sceną per mėnesį. Ir palyginkite su pagrindinių vaidmenų kūrėjų darbotvarke (valdininkų terminais kalbant). Nepalyginama. Gerokai mažiau užimtumo. Vadinas, tie, kurie vaidina faustus, hamletus, chlestakovus, ranevskajas, Makbetų šeimą – ne kasdien, o tik porą kartų per mėnesį – pagal statistiką vadintini tinginiais, simuliantais ir „silpniau užimtais repertuare“? O tie, kurie repetuoja – jie linksminasi, veltėdžiauja?
Manyčiau, ir prieš tokį skaičiuotojų požiūrį pakilo protestuoti aktoriai. Nestabilioje šalyje prarasti savo minimalų stabilumą – klaiki perspektyva. Žinoma, kiekviename valstybiniame teatre surasi tų tikrai „silpnai užimtų repertuare“ (ministerijos posakiu), amžinai nepastebimų artistų, „kurie vis dėlto yra žmonės, o ne balastas“, kaip pakomentavo Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, pasibaisėjęs valdininkų terminija.
Ir žinoma, kad yra ką keisti, tobulinti teatre. Tačiau aktoriai neprotestuoja dėl protesto ar dėl savo kailio. Jie jaučia, kad trūksta pagarbos aktoriaus profesijai ir teatro istorijai, paprasčiausio supratimo apie jų darbo pobūdį ir sąlygas. Jų greita ir jautri reakcija į galimas įstatymo pataisas kelia diskusijas, ir tai yra geriausia, kas gali vykti. Reikia aiškintis ir ginčytis, ar tikrai labai blogai, jei visaip suvaržyti biudžetiniai teatrai virs laisviau tvarkomomis viešosiomis įstaigomis. Ar vienvaldis teatro vadovas būtinai sužlugdys teatrą ir sudarinės sutartis vien su sau palankiais aktoriais? Juk su tuo vienvaldžiu irgi sudaroma terminuota sutartis, vadinasi, ir vadovas neamžinas. Bet, kaip rodo ne vieno Lietuvos teatro istorija ir dabartis, vadovo sutartį galima nepagrįstai pratęsinėti metų metais, nors teatro lygis nuo tokio vadovavimo tik nyksta. Aktoriai teisūs – yra ko bijoti ir prieš ką grumtis. Kad nebūtų kaip visada – taiso, taiso, o išeina tik blogiau.
