Laidojimas kolumbariume: privalumai ir trūkumai

Brangūs antkapiniai paminklai kyla šalyje kaip ant mielių, tačiau jie labiau reikalingi gyviems, o ne mirusiems žmonėms.

Laidojant urną kolumbariume tarsi pripažįstama, kad visi žmonės po mirties yra lygūs kaip ir gimdami.<br>M.Patašiaus nuotr.
Laidojant urną kolumbariume tarsi pripažįstama, kad visi žmonės po mirties yra lygūs kaip ir gimdami.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė

Nov 2, 2014, 6:04 AM, atnaujinta Jan 23, 2018, 6:38 PM

Paminklų kūrėjai, architektai ir visuomenės dvasinę brandą stebintys specialistai tikina, kad ne paminklo dydis ir spindesys geriausiai atspindi įtakingo ir žymaus žmogaus darbus.

Ne tik Lietuva, bet kitos valstybės suka galvą, ką daryti su kapinėmis. Plečiantis miestams, darosi keblu prižiūrėti kapinių teritoriją, nes formuojasi dar vienas pomirtinio gyvenimo miestas.

Kėdainių krematoriumą projektavęs architektas Gintautas Natkevičius yra lankęsis ne vienose užsienio kapinėse, kurios ilgainiui tampa parko dalimi, į tokias vietas žmonės eina pasivaikščioti, praleisti laisvalaikį, pasėdėti ant žolės, pailsėti, nes tai nėra mirusiųjų miestas.

Jis tikino, kad kapinės ir paminklai yra mūsų visuomenės atspindys. Kuklūs, bet daug gyvenime pasiekę žmonės laidojami kukliai, kuklūs būna ir jiems skirti paminklai.

O prastos šlovės žmonės neretai laidojami perdėtai iškilmingai, pompastiškai, o po jų mirties išdygsta didžiuliai paminklai.

„Kaip mobiliųjų telefonų išradimas pakeitė vartojimo kultūrą visame pasaulyje, taip galimybė kremuoti mirusiuosius keičia laidojimo tradicijas Lietuvoje.

Laidojant urną kolumbariume tarsi pripažįstama, kad visi žmonės po mirties yra lygūs kaip ir gimstant. Čia tarsi išnyksta skirtumai tarp žmonių, tai – gili prasmė“, – aiškino G.Natkevičius.

Galimybė naudoti įvairesnes medžiagas

Kuriant antkapį ar paminklą, nėra daug medžiagų, iš kurių būtų galima rinktis. Jei norima, kad prisiminimas apie mirusįjį išliktų kuo ilgiau, tinka akmuo, metalas.

Projektuojant kolumbariumą Kaune, architektui G.Natkevičiui reikėjo pasukti galvą, kokias pasirinkti medžiagas. Jis neslėpė, kad patinka tiek metalas, tiek betonas, kuris taip pat vis dažniau naudojamas kapinėse.

Architektas G.Natkevičius su kolegomis neseniai Maskvoje mirusiai jaunai moteriai suprojektavo antkapį iš nerūdijančiojo metalo ir išlieto stiklo masyvo.

Tokią medžiagą pasirinko patys artimieji, norėję parodyti žmogaus gyvenimo trapumą, skaidrumą. Šis sumanymas originalus ir neįprastas, nes nėra tradicijų naudoti stiklą antkapiui.

Kur kas dažniau šiam tikslui naudojamos tvaresnės medžiagos, pavyzdžiui, marmuras, granitas, varis, bronza, labai retais atvejais – ketus.

„Man atrodo yra dar viena didelių kapaviečių rimta problema – jų priežiūra.

Kai buvau mažas, vasaras leisdavau Veliuonoje, iki šiol prisimenu, kaip kapinėse būriai moterų tarnaudavo mirusiems, nes sodindavo, ravėdavo, laistydavo gėles.

Man atrodo, kad tai laiko švaistymas, galbūt būtų įmanoma tą laiką skirti prasmingesniems dalykams“, – pasakojo G.Natkevičius.

Spintų idėja ne visiems priimtina

Šiuo požiūriu kolumbariumas turi daugiau privalumų. Iki šiol netyla diskusijos dėl šio statinio architektūrinio sprendimo Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

G.Natkevičius pasiūlė spintų idėją, tačiau pastaruoju metu galvoja, kad būtų neblogai suprojektuoti ilgą sieną, kurioje urnos būtų laidojamos labiau tradiciškai.

„Svarstome, ar nereikėtų padaryti tokių fragmentų, kad žmonės galėtų įleisti urnas į žemę. Tai galėtų būti išbetonuota dėžutė su akmeniniu užrašu, ją atidarius galima įdėti urną. Tai būtų tarpinis variantas tiems žmonėms, kurie nori turėti kapavietę“, – sakė G.Natkevičius.

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto profesoriui skulptoriui Stasiui Žirguliui iš tolo šis kolumbariumas atrodo kaip dėžė sodo įrankiams, nes padarytas iš metalo.

S.Žirgulis įsitikinęs, kad dėl šios priežasties nėra humaniška dėti urną su žmogaus pelenais į kažkokią skardinę dėžę, nes nebelieka pagarbos mirusiajam.

Kita vertus, metalas nėra amžina medžiaga, nes ilgainiui surūdija, o granitas – kur kas ilgaamžiškesnis.

„Gal kam gražu, bet jausmais to neįmanoma aš to nepriimu. Galima diskutuoti, ar tokia laidojimo tradicija prigis ateityje. Manau, du dalykai – metalas ir žmogaus palaikai – sunkiai suderinami, nesvarbu, kad vėliau jie virsta pelenais. Man psichologiškai nepriimtinas metalas kapinėse“, – sakė pašnekovas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.