Dzūkui riedėjo ašaros, kai jis sužinojo, jog virto šešiasdešimtmetės pušys ir 80 metų beržai. Pagyvenęs vyras savo jaunystės mišką vadino šventu ir neketino jo parduoti.
Kirtėjų pasiteisinimai naivūs: buvo sumaišyti dviejų sklypų kadastro numeriai, nes remtasi ne popieriniais dokumentais, o elektronine versija.
Specialistai teigia, kad nėra įmanoma sumaišyti dviejų skirtingo ploto ir vienas nuo kito pusantro kilometro nutolusių miško plotų. Be to, joks valdininkas neturėjo teisės rengti miško kirtimo projekto, kai nepateiktas patvirtintas žemės valdos planas ir nuosavybės pažymėjimas. Būtent to ir nebuvo padaryta.
Iškirto, bet neatsiskaitė
Keturis hektarus svetimo miško šalia išguldė Audrius Narbutas, bendrovės „Miško turtas“ direktorius. Miško kirtimo projektą rengė Arūnas Grikšas. Leidimą kirsti pasirašė tuometis Aplinkos apsaugos departamento Alytaus regiono Varėnos agentūros specialistas Algis Dusevičius.
Iš tiesų verslininkas A.Narbutas buvo gavęs teisę išsikirsti kitą, vos 2,9 hektarų sklypą, kuriame mediena buvo prastesnė. Šį sklypą jis pirko iš Zofijos Olechnovič. Supainioti sklypų buvo neįmanoma dar ir dėl to, kad Zalieckų sklypas ribojosi su giminės kapinaitėmis ir buvo gerokai didesnis.
Norinčio uždirbti verslininko nesustabdė nė tai, jog sklypo savininko sūnus G.Zalieckas įspėjo, kad darbininkai verčia svetimą mišką. Naikinamą mišką nufilmavęs operatorius kelias dienas net nedrįso apie tai prasitarti savo 85 metų tėvui E.Zalieckui, Sibiro tremtiniui.
Tyrimas įklimpo ilgam
Varėnos prokuratūros duomenimis, apklaustas miško kirtimo projektą rengęs A.Grikšas teigė, kad 2010-ųjų birželį į jį kreipėsi bendrovės „Miško turtas“ direktorius A.Narbutas ir pateikė nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą bei kadastro žemėlapio ištrauką. Tačiau jis nebuvo pateikęs norimo iškirsti sklypo Diržamenių kaime žemės sklypo plano ir Registrų centro pažymos, kad šis sklypas priklauso jam.
„Kaip specialistas, gali imtis rengti miško kirtimo planą, kai nėra pagrindinio dokumento – žemės sklypo plano? Kadastro žemėlapio ištrauka yra tik pažintinio informacinio pobūdžio žemėlapis, o ne dokumentas, kuriuo remiantis būtų galima atlikti juridinius veiksmus“, – negalėjo atsistebėti nukentėjusiojo sūnus G.Zalieckas.
Vyras yra įsitikinęs, kad jo tėvas, iškirsto sklypo savininkas, buvo apgautas, nes senyvas jo amžius leido manyti, kad senukas nesugebės surasti teisybės.
Bylos ėmėsi Varėnos rajono apylinkės prokurorė Živilė Gecevičienė. Iš pradžių prokurorė buvo užsimojusi reikalą nagrinėti iš esmės. Ji areštavo kelis A.Narbutui priklausančius sklypus ir ketino iškelti baudžiamąją bylą už svetimo miško iškirtimą. Bet paskui jos užmojai netikėtai išblėso.
Šiemet nuo miško sunaikinimo jau prabėgę ketveri metai, bet žala iki šiol neatlyginta. Po bylos svarstymo Aukščiausiajame teisme prokuroras Regimantas Žukauskas „Lietuvos rytui“ sakė, kad kaltinimas pateiktas dėl sukčiavimo.
„Iki tol vykę teismai sukčiavimo fakto nenustatė, bet konstatavo, kad buvo padaryta klaida. Į civilinį procesą turi būti įtrauktos ir valstybinės institucijos, kurių veikla leido klaidai atsirasti. Nukentėjęs asmuo turėtų kelti civilinį ieškinį valstybinėms institucijoms“, – kalbėjo prokuroras.
Siūlo prokurorui pasitikrinti žinias
Tokia prokuroro pozicija prajuokino G.Zaliecką. Vyras teigia, kad teisininkai neįvertino galimo sukčiavimo. Sklypų numeriai kažkodėl buvo keičiami net kelis kartus.
Nuo 1997 iki 2001 metų jo tėvo E.Zaliecko sklypas Registrų centro dokumentuose buvo pažymėtas 12-uoju numeriu. Nuo 2006 metų tas pats sklypas jau nurodomas kaip bendrovės „Miško turtas“ nuosavybė, tačiau į įvairias instancijas nešiojamuose dokumentuose jis žymimas 4-uoju numeriu.
Kai miško plotas jau buvo plynai iškirstas, sklypas Registrų centro dokumentuose vėl ėmė priklausyti E.Zalieckui ir atgavo pradinį 12-ąjį numerį.
Nukentėjusio senuko sūnus G.Zalieckas stebisi, kodėl nė vieno teismo prokurorams neužkliuvo, kad A.Narbutas leidimą kirsti mišką gavo neturėdamas reikalingų dokumentų. Vyras klausia vilniškio prokuroro, ar jis nesirengia keisti įstatymo.
„Miškotvarkos projektui parengti užsakovas iš Registrų centro turi pateikti pažymą, patvirtinančią, kad sklypas priklauso jam, ir žemės sklypo planą. Jeigu jūs, gerbiamas prokurore, teigiate, kad užtenka kadastrinio žemėlapio ištraukos, vadinasi, keičiate įstatymą“, – teigė G.Zalieckas.
Jo teisumą patvirtino ir Registrų centro specialistė Aldona Beinaravičienė.
„Preliminariai matuotų žemės sklypų ribos skaitmeniniame kadastro žemėlapyje žymimos su paklaida. Darytina išvada, kad žemės sklypų ribos vietovėje negali būti atkurtos vien pagal kadastro žemėlapio duomenis, bet būtinai turi būti naudojamasi žemės sklypo planu, kuris yra pagal matavimus vietovėje Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtas brėžinys.“
G.Zalieckas siūlo jo bylą nagrinėjusiems prokurorams atidžiai perskaityti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2006 metų sausio 9 dienos įsakymą Nr.1P-3 apie numatytas leistinų ribų paklaidas. Ten sakoma, kad apsirikti galima 15 metrų, bet ne pusantro kilometro.
Aukščiausiojo teismo sprendimas iki šiol nėra paskelbtas.