Ženklų, kad mūsų šalies sportas nėra atsparus iš lažybų gyvenančių sukčių vilionėms, būta jau seniai. Ypač ši karštligė krečia sunkiai besikapanojantį lietuvišką futbolą.
Kalbos apie sutartas rungtynes sklido ir prieš dešimtmetį. Tačiau majonezo gamyba ir postų bei UEFA skiriamų pinigų dalybomis užsiėmusi Lietuvos futbolo federacija (LFF) ilgą laiką tiesiog užmerkdavo akis. Šiokių tokių judesių atsirado tik šiemet.
„Investuotojams“ iš Rytų šalių plūstelėjus į kai kurias mūsų futbolo komandas, šios sporto šakos žinovai įspėjo, kad aukštų rezultatų aikštėse artimiausiu metu tikėtis neverta, užtat bandymų pasipelnyti parduodant rungtynes tikrai bus. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo.
Gargždų „Banga“, rugsėjį pralaimėjusi Klaipėdos „Atlantui“ 0:2, neteko ne tik trijų taškų: iki sezono pabaigos diskvalifikuotas pernelyg uoliai klydęs vartininkas, o klubo viceprezidentui D.Baidai išvis uždrausta Lietuvoje užsiimti futbolo veikla. LFF dar skyrė ir 50 tūkst. litų baudą šiai komandai, bet vėliau maloningai ją sumažino net 5 kartus.
Iš „Klaipėdos granito“ išmestas ukrainietis O.Dmytrenka prisipažino buvęs kreditorių įspeistas į kampą ir privalėjęs vykdyti jų reikalavimus – tiesiog praleisti pro save varžovų puolėjus.
Dėl įtarimų praleisti rungtynes turėjo ir keli Panevėžio „Ekrano“ žaidėjai. Nieko nuostabaus, užsienio lažybų kontorose už šios ekipos pralaimėjimą žemiau žengusiems „Šiauliams“ buvo pastatyta net apie pusę milijono litų. Žinant mūsų čempionato lygį ir populiarumą kitose šalyse, tai tikrai įtartina.
Futbolininkai taip elgiasi tikrai ne iš gero gyvenimo. Juk ne viename šalies klube atlyginimai vėluoja po kelis mėnesius, pasibaigus sutartims juos išlupinėti tenka ir per teismus. O kai suteptas sporto šakos įvaizdis, komandoms rasti normalių, su lažybomis nesusijusių rėmėjų kone neįmanoma.
Nuo šio viruso nėra paskiepyti ir kitų sporto šakų atstovai. Skandalų neišvengė net krepšinis: dar 2011 m. keli Palangos „Naglio“ krepšininkai statė pinigus lažybų kontorose dėl savo komandos rezultato.
Tuomet neįprastai didelės sumos buvo pastatytos už tai, kad „Naglis“ pralaimės „Žalgiriui“ didesniu nei 30 taškų skirtumu. Ylai išlindus iš maišo skirtos simbolinės baudos, ir viskas nurimo.
Pernai kurorto komandos vadovas R.Juška viešai pareiškė, jog Lietuvos krepšinyje yra bėdų dėl lažybų. Bet šios sporto šakos vadovai į tai žiūri pro pirštus. Panašiai apie LFF kalbėjo ir Panevėžio „Ekrano“ prezidentas A.Labinas.
Ar tikrai federacijų vadovai nesuvokia grėsmės, kurią kelia pardavinėjamos rungtynės? Jei ir taip, kartais jiems uodegą prispaudžia kas nors iš aukščiau. Ypač dėl to sukruto UEFA, nuolat siunčianti signalus apie vienas ar kitas įtartinas futbolo rungtynes.
Mat tokių dėmių pasitaiko ir tarptautiniu lygiu. Daug neatsakytų klausimų kilo net po šiųmečio pasaulio futbolo čempionato susitikimo tarp Kamerūno ir Kroatijos. Antai Suomijoje sulaikytas sukčius iš Singapūro dar prieš joms prasidedant teigė, kad afrikiečiai pralaimės 0:4, o vienas jų bus išvarytas iš aikštės. Taip ir nutiko.
Vis dėlto mažų mažiausiai juokinga, jei ne graudu, kai LFF tyrimą dėl įtartinų Lietuvos futbolo pirmenybių mačų pradeda gavusi signalą ar nurodymą iš užsienio. Negi mūsų stadionai geriau matyti iš UEFA būstinės Nione nei iš Vilniaus?
Kita vertus, sporto darbuotojai skėsčioja rankomis, nes nesulaukia jokios pagalbos iš valstybės. Ne vienu atveju medžiaga dėl sutartų rungtynių buvo perduota teisėsaugai, tačiau tyrimus dažniausiai tenka nutraukti. Patys pareigūnai pripažįsta, kad labai stinga Baudžiamojo kodekso pataisų, kurias priėmus jie galėtų veikti supaprastinta tvarka.
Praėjusiais metais Seime buvo įregistruota įstatymo pataisa, pagal kurią apgaulės sporte turėtų būti atskirtos nuo paprasto sukčiavimo. Siūloma, kad kriminalistai galėtų klausytis telefono pokalbių, sekti galimai nesąžiningus sportininkus.
Bet pataisa įstrigo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. Jo pirmininkas J.Sabatauskas įsitikinęs, kad dabartinių įstatymų visiškai pakanka kovoti su sukčiavimu sporte.
Politikų trumparegystė ne tik glumina, bet ir kelia įtarimų. Mat stringa ne tik ši pataisa: niekaip dienos šviesos negali išvysti ir seniai parengta nauja Azartinių lošimų įstatymo redakcija, kuri turėtų pažaboti Lietuvoje nelegaliai veikiančias užsienines lošimų internetu kompanijas.
Todėl lošėjų ir lažybų dalyvių pinigai toliau plaukia į užsienio kontoras. Valstybė netenka milžiniškų mokesčių, o korupcija sporte toliau klesti.
Lietuviškos bendrovės, gaunančios informacijos apie galimai sutartas rungtynes, pašalina jas iš lažybų pasiūlos. O užsieninės nesivargina. Todėl machinacijų rengėjams atviri visi keliai.
Gerai bent tai, kad prasidėjo atviros kalbos apie sportą graužiantį užkratą. Bet vien žodžiai be griežtesnių veiksmų nepadės. Sporto žmonės ir valdžia galiausiai turėtų susitarti, ko griebtis.
