Kone penkiolika nepriklausomybės metų Lietuvoje šie šauliai ir žvalgai buvo visiškai užmiršti. Vėliau susidomėjimas jų veikla vis didėjo. Esant sudėtingai geopolitinei situacijai dabar tokių specialistų Lietuvos kariuomenė parengia vis daugiau. Štai šiemet per metus taikliųjų šaulių bus parengta dvigubai daugiau nei prieš dvejus metus vykusių kursų metu.
Mitai ir tikrovė
Visuomenėje vyrauja klaidingas mąstymas, kad snaiperis dirba vienas ir jo pagrindinis tikslas yra iš toli nukauti priešą. Prie tokio įvaizdžio suformavimo nemažai prisidėjo įvairūs filmai ir grožinė literatūra.
Tikrovėje snaiperis nedirba vienas. Jis turi porininką. Tad kariškiai sako, ne „snaiperis“, o „snaiperių pora“. Abu poros nariai paprastai būna paruošti vienodai gerai. Tačiau dirbdami operacijoje jie pasiskirsto vaidmenimis.
Vienas porininkas paprastai būna šaulys, o antrasis – stebėtojas ir koreguotojas. Jeigu pirmasis apsiginkluoja snaiperiniu šautuvu, tai antrasis nešasi teleskopą, žiūronus ir kitą stebėjimo įranga. Šaulys kaupiasi šūviui, apskaičiuoja kulkos nukrypimą ir paleidžia šūvį, o porininkas stebi kaip tiksliai pataikė kulka ir esant reikalui įveda šūvio korekcijas.
Klaidinga būtų manyti, kad snaiperių pora skirta tik šaudymui. Šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose kone didžioji jų atliekamo darbo dalis yra žvalgyba ir duomenų rinkimas. Turėdami gerą stebėjimo techniką, mokėdami gerai maskuotis šie žmonės dažnai siunčiami į priešo užnugarį surinkti žvalgybinės informacijos, o susidarius palankioms sąlygoms – trikdyti ir kauti prioritetinius taikinius.
Profesijos kaina
Kariuomenės daliniuose snaiperiai nėra patys mylimiausi kaimynai. Daug kam gali pasirodyti keista, tačiau ypatingai efektyviai kovojantys šauliai neretai būna atstumtieji.
Snaiperiai pridaro daug žalos priešiškiems daliniams. Istorijoje yra minimas ne vienas atvejis, kai snaiperių pora dirbdama kartu sustabdo viso bataliono puolimą. O kartais netgi priverčia jį pasiduoti. Natūralu, kad jų bijoma ir su šiais profesionalais kovojama nesirenkant priemonių. Viena pagrindinių – artilerinis apšaudymas.
Priešininkas nustatęs, iš kur maždaug buvo paleistas šūvis, į tą vietą gali nukreipti minosvaidžio ugnį. Nuo šios gali žūti ne tik snaiperis ar jų pora, bet ir aplink esantys kariai. Dėl šios priežasties kariniai daliniai nemėgsta šių šaulių kaimynystės.
Taiklieji šauliai bus visoje Lietuvoje
Lietuvoje pastaraisiais metais paruošiama vis daugiau ir daugiau taikliųjų šaulių. Palyginus šiuos ir 2012 metus aiškėja, kad kursantų, mokančių naudotis snaiperio ginklu, padaugėjo dvigubai. Dar daugiau jų paruošti planuojama per ateinančius metus.
Taiklusis šaulys – tai pirma pakopa mokantis snaiperio amato. Šiuose kursuose mokomasi beveik tų pačių dalykų kaip ir rengiant snaiperius – tai balistikos pagrindai, maskavimosi ypatybės miške ir mieste, žvalgybos pradmenys ir kiti kariniai įgūdžiai.
Snaiperio įgūdžių mokosi profesionaliosios kariuomenės ir savanoriškos krašto apsaugos kariai iš visų Lietuvos regionų. Krašto gynybos atveju tai yra pats geriausias variantas. Taiklieji šauliai dabar nėra koncentruoti vienoje vietoje, o išsibarstę visoje Lietuvoje.
Biurokratizmo daug, o treniruočių trūksta
Deja, ruošiant snaiperius šalies gynybai ne viskas yra idealu. Nors kursantų pastaraisiais metais smarkiai daugėja, bet tuo pačiu išryškėja ir jų rengimo problemos.
Atsargos majoras Albertas Daugirdas įžvelgia kelias problemas, kurios iki šiol trukdo turėti aukščiausio lygio snaiperius. „Pirmoji problema – neefektyviai išnaudojami kursai. Į mokymus siunčiami žmonės, kuriems neretai tai būna jau trečioji specialybė. Vadinasi, šis karys žinos pagrindus, bet netaps nei geru kulkosvaidininku, nei geru snaiperiu.“
Antroji problema, pasak kariuomenės nebijančio pakritikuoti kariškio, yra tai, kad iki šiol nėra sureguliuota tinkama snaiperių treniruočių sistema. Norint išugdyti gerą snaiperį jam reikia įgyti kuo daugiau ir kuo įvairesnės patirties.
Jis turi mokėti gerai šaudyti ir maskuotis ne tik dienos metu šviečiant saulei, bet ir naktį, lyjant lietui, esant rūkui ar pučiant stipriam vėjui. Deja, iki šiol veikia daug biurokratinių kliūčių, kurios neleidžia kariams greitai ir paprastai išeiti į šaudyklą ir treniruotis esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms.
Vienas garsiausių pasaulio snaiperių – lietuvis
Mažai kam žinoma, tačiau vienas garsiausių pasaulio snaiperių buvo lietuviško kraujo Bruno Sutkus, o savo amato jis mokėsi Vilniuje. Visai šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Čia jis savo amato buvo ruošiamas nuo 1943 metų.
Vėliau kaip 68-osios pėstininkų divizijos snaiperis buvo nusiųstas į Rytų frontą. Ten tarnavo apie pusę metų. Per šį laikotarpį jis nukovė 209 sovietų karius.Tai tėra tik oficialiai patvirtinti šūviai. Manoma, kad tikrasis nušautų priešų skaičius gali būti kone dvigubai didesnis.
Pokario metais Bruno Sutkus užmezgė kontaktus su partizanais. Dėl šių ryšių jį persiokojo NKVD. Vėliau ir suėmė. Vienam garsiausių pasaulio šaulių buvo pasiūlyta dirbti sovietinėje snaiperių mokykloje. Jam nesutikus buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs gyveno Lietuvoje. Atgavus nepriklausomybę skaitė paskaitas Lietuvoje.
