Valio! Ne Gedimino, Mindaugo, Tautos Kančios, Laisvės Kelio ar kitais iškilmingai skambančiais pavadinimais, senovės valdovų vardais, o artimu, žmogiškai ir šiltai moteriškai skambančiais žodžiais.
Didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu buvo pavadintas Aleksoto tiltas, tai buvo penktas ar šeštas objektas Kaune, gavęs šį garbingą, bet pernelyg jau dažniai apyvartoje besisukantį vardą.
Prie didžiųjų Lietuvos upių gyvenantiems kauniečiams tiltas nėra šiaip infrastruktūrinis darinys. Tai — jungtis tarp krantų, kuriuose išsidėstęs miestas. Todėl ir vardas — svarbus dalykas. Aišku, simboline prasme, o tiesiogine — svarbiausia, kad toji jungtis būtų tvirta, aukštais turėklais.
Tūkstančių kojų išmindžiotam tiltui suteiktas vardas — jau iš naujosios, XX amžiaus vidurį siekiančios miesto mitologijos. Iš dabar labai nemadingų sovietinių laikų.
Sovietinių, bet dvelkiančių pasipriešinimo romantika, su svaigalų kvapu. Vyresni kauniečiai turbūt pamena populiarią dainelę, kurioje apdainuojami pagrindiniai to meto Kauno restoranai — „Tulpė“, „Orbita“, o „baigias kelias, kur Trys Mergelės“.
Ten kelias iš tiesų baigdavosi, neretai ir po stalu. Taip jau lemta, kad nė vieno iš tos dainelės personažų—kavinių neliko. Vieną ( „Tulpę“) primena atminimo plyta Laisvės alėjos šaligatvyje, kitą primins tiltas, kuriuo restorane susipažinusios porelės traukdavo į Panemunės šilą. Maironio eilėraščių mėnesienai šviečiant deklamuoti.
"Trys Mergelės" susijusios ir su dar viena, kriminalinio atspalvio kaunietiška legenda. Praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje čia mėgo lankytis ir savo reikalus aptarti Kauno šešėlinio pasaulio veikėjai.
Įdomus sutapimas — pėsčiųjų tiltas „Trijų Mergelių“ vardą gavo panašiai tuo pat metu, kai į mįslingą istoriją įsivėlė Enrikas Daktaras, už grotų kalėti iki gyvos galvos nuteisto Henytės sūnus.
Istorija miglota, bet neatrodo, kad E.Daktaras būtų jos kaltininkas. Kiek žinoma, vaikinas stengiasi gyventi paprastai ir neįklimpti į purvą, kuriame paskendo jo tėvas.
Biblijoje rašoma, kad prakeiksmas už tėvų nuodėmes krinta ant palikuonių iki septintos kartos. Na, Biblija parašyta labai seniai, genetikos mokslas anais laikais nebuvo išvystytas, reikalai dabar gal jau pasikeitė. Nors senųjų mafiozių atžalos kartkartėmis pakliūva į teisėsaugos akiratį, naujų gaujų nebesukuria, taigi nebedaugina blogio bent jau geometrinės progresijos būdu.
O tai reiškia, kad Kaune jau nyksta ar iš viso išnyko kriminalinės romantikos tvaikas, tas buduliškas pasididžiavimas pažintimis su kuo nors iš „bratvos“.
Tikėkimės, kad dabar gerokai daugiau gerbiami kauniečiai, pelnę „Gerumo“ kristalą, o ne dešimt metų atsėdėję "zonoje".
Internetiniame aukcione „Ebay“ jau pasirodė skelbimų, siūlančių įsigyti „Santakos“ garbės ženklų, toks apdovanojimas įteikiamas Kaunui ir kauniečiams nusipelniusiems asmenims.
Nebūtų nuostabu, kad ir kitos Kauno garbės regalijos, „Gerumo“ kristalai, pasirodytų elektroniniuose aukcionuose.
Nieko nepadarysi, kauniečiai — praktiški žmonės. Ne visi supranta moralinę paskatą. Kitam už gerą darbą — ir gerą daiktą duok. Gal savivaldybė galėtų paskaičiuoti tokio kristalo kainą ir prieš jį įteikdama atsiklaustų kandidato: ko norėtumėte — gražios stiklinės plytos ar, tarkime, naujos automobilio padangos, kavinuko, elektrinio grąžto ar kito buityje pravartaus daikto.
Kauniečiai dar gali pasidžiaugti, kad netolimoje ateityje važinės ekologišku troleibusu, galinčiu nuriedėti 20 kilometrų varomas baterijų, be elektros laidų.
Naujas supertroleibusas kuriamas perdarant seną 1982 metų griuveną. Ūkiškas sprendimas, naujų medžiagų mažiau reikia.
Gaila, kad ne visais atvejais modeliuodami viešąjį transportą esame tokie taupūs. Tarkime, Kauno transporto paveldui, Aleksoto funikulieriui, atnaujinti išleista 3 milijonai litų, bet nieko doro nepadaryta. Tiesa, artėjant savivaldos ir tiesioginiams mero rinkimams galima tikėtis išgirsti lakiausią vaizduotę pralenkiančių politikų pažadų. Pavyzdžiui, pastatyti metro, nusipirkti greitųjų tramvajų, miesto oro linijų (kuo mes prastesni už Vilnių?) ar net skraidančių troleibusų.
Prieš keletą metų vienas Kauno miesto tarybos narys rimtu veidu siūlė Kaunui statyti mažo galingumo branduolinę jėgainę.
Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos būtų užtikrinta — kuriems galams mums dujų terminalas kažkur Klaipėdoje? O jeigu dar pastatytume miniatiūrinį „Mistralį“ Nemune su mažyte atomine bomba — jokie priešai nebaisūs!
