Ši prievolė įvelkama į politinio korektiškumo glaustinę, liaudiškai vadinamą bodžiu, ir tuomet dūsautojams bei prisitaikėliams lieka tik užsikabinti seilinuką. Tačiau iš tikrųjų nėra prasmės seilėtis, kokią sąvoką gražu vartoti, o kokią – drausti. Kur kas svarbesnis klausimas, kiek šiais – atgyjančios naujomis formomis cenzūros – laikais yra sąmoningumo užkimabant ant jos jauko.
Kai vietoj „negro“ dvasingai, su ištęstomis pauzėmis tarp skiemenų suskamba „juo-du-kas“, jausmas, tarsi žiūrėtum į išpuoštus negyvus ir tuo bauginančius manekenus parduotuvės vitrinoje. Tarp kitko, vienas jautruolis mane pabarė, kokią esą turiu teisę afrikietį vadinti mažybine forma. Juokingiausia, kad ne aš tą malonybinį žodelį propaguoju, o būtent tie, kas dar visai neseniai buvo užkietėję eurocentristai. Tokie jie širdies gilumoje išliko, tik pasikeitus madoms vieną glaustinukę pakeitė kita.
Prisipažinsiu: man asmeniškai irgi atrodo kvaila aukštą, augalotą vyrą vadinti juoduku. Juk pilnamečių blyškiaveidžių nevadiname baltukais, o Rytų Azijos gyventojų – geltonukais. Tačiau „juodas“ man atrodo per šiurkštu, ypač kai kalbame ne apie elegantiško išeiginio kostiumo, o žmogaus spalvą, nes mūsų kultūroje juoda sugėrusi daugybę negatyvių prasmių. „Juodaodis“, mano požiūriu, skamba natūraliau. Kita vertus, kalbant apie kokį nors asmenį, ne visada būna siekis akcentuoti jo rasę. Todėl sinonimų įvairovė reikalinga.
Tačiau aš tik svarstau. Neketinukabinėtis prie žmonių pasirinkimo, kaip kalbėti. Kalba yra visų bendra nuosavybė, todėl kiekvienas galėtų turėti laisvės pats nuspręsti, kaip tam tikrais atvejais kalbėti – jausminga K.Donelaičio, ar, tarkime, lavonine Briuselio kalba.
Ir pavyzdį dėl sąvokų painiavos, užlietos suvaidinto diplomatiškumo glaistu, pateikiau neatsitiktinai: tam, kad dar kartą įsitikintumėte, jog interpretacijoms ribų nėra, o mūsų vaizduotė ir asociacijos būna begalinės.
Čia aptariamas „negras“ į save talpina įvairias reikšmes ir įspūdžius, o tam tikrą emocinį atspalvį, kaip ir bet koks kitas žmogaus kilmę ar tautą apibūdinantis tradicinis terminas, įgyja priklausomai nuo balso ir žvilgsnio.
Šis žodis lietuvių kalboje iš prigimties yra toks neagresyvus ir nekaltas, kad tai – ne keiksmažodis ir net ne vulgarus žargonas. Juolab tai nėra prieštaringai vertinamo gatvės žodpalaikio „nigga“ vertimas. Paaiškinsiu, kodėl.
Kol gintarinės pakrantės žmonės nepradėjo masiškai migruoti, jiems negras reiškė tik šios planetos gyventoją, kilusį iš tolimosios Afrikos, kur ant palmių auga bananai, arba kažkokią egzotišką būtybę, kokių nerasta mūsų drėgno krašto pelkėse. Tik tiek.
Dabar iš savo kelionių pamenu: giliuose Kinijos kaimuose, smarkiai nutolusiuose nuo megapolių, vietiniai pavienius baltuosius (manau, juodus taip pat) užklydėlius irgi vertina kaip keistuolius iš nesuvokiamai svetimų užjūrio tolybių arba net kaip peraugusius mutantus. Smalsučiai visiškai nesikuklindami pradeda lyginti savo ir atvykėlių ūgį, nagrinėja mūsų vyrų kojų bei rankų plaukuotumą ir tyrai stebisi, kodėl anie tokie apžėlę.
Taip panašiai, be jokių smurtinių minčių, lietuviai reaguodavo pirmą sykį gyvenime akis į akį susitikę su labai tamsaus gymio nepažįstamaisiais. O kai mūsiškiai šiek tiek pakeliavo po pasaulį ir jame įsikūrė, juodaodžiai dėl savo išvaizdos stulbinti nustojo. Bet jiems liko tas pats „negro“ pavadinimas.
Klysta, įrodinėjantys, kad jis Lietuvoje buvo sukurtas pažeminti vergus. Prisiminkime šalies istoriją. Lietaus krašto gyventojai afrikiečių niekada nekankino ir nežudė, nes niekada čia nė užuomazgos nebuvo vergvaldystės ar apartheido ideologijos. Lietuva niekada ir neturėjo kolonijinių ambicijų. Tik vienintelis Kazys Pakštas savu laiku planavo Madagaskarą paversti lietuvių kolonija. Laimė, šis planas neišdegė.
Lietuva gyveno visiškai kitomis aktualijomis tuo metu, kai utėlėti anglai, olandai ir prancūzai kaip išalkę žvėrys blaškėsi po vandenynų pakrantes arba kai Jungtinėse Valstijose buvo tyčiojamasi iš indėnų ir siautėjo Kuklusklanas. Štai tokios taikios valstybės iki šiol drįsta pasauliui diktuoti karinės jėgos ir tolerancijos „kitiems“ toną.
Afrikiečius išnaudoję, kankinę ir žudę kolonistai šiandien savo pačių kaltę bando perkelti aplinkiniams. Taip jie stengiasi per veidmainiško etiketo niuansus nusiplauti gėdingą praeitį. Todėl šiandien dėl išsprūdusio žodžio „negras“ net ir kosmopolitas gali būti pasmerktas ir paverstas rasistu prieš savo paties valią.
Agresyvieji, kuriems iš tikrųjų nesvarbu, ko nekęsti ir prieš ką naudoti smurtą, o svarbu tik smūgiuotis, specialiai skleidžia pagiežą ir tik ir laukia, kada galės atakuoti. Tuo metu kankinių palikuonys tiek įsijaučia į buvusią nepavydėtiną aukų padėtį, kad, neslėpkime, ima ja piktnaudžiauti ir manipuliuoti. Taigi, nesantaika brinksta iš visų pusių.
Beje, apie žodį „čigonas“ irgi. Iš pastaruoju metu privisusių lygių galimybių ir panašios veislės Europos prievaizdų mes visai neseniai sužinojome, kad ši per kartas vartota sąvoka yra negraži ir gali užgauti. Pažanga ją pabrėžtinai priešinant su naujadaru „romas“ stipriai jaučiama.
Kartą, kai intelektualų rate išsidaviau, kad su skausmu žiūriu į nykstančią čigonų kultūrą, buvau rimtai pamokyta: turėdama romantinių intencijų privalau kalbėti apie romus, o „čigonus“ palikti tam atvejui, kai norėsiu juos specialiai paniekinti arba akcentuoti jų prastąsias savybes.
Žiniasklaida prie šių patarimų taikosi ganėtinai lengvai. Atrodo, kad susileidusi sutiktų tas taisykles kilstelėti į įstatymų lygmenį. Kai žurnalistai rašo apie prekybą narkotikais, ją valdančius taboro gyventojus vadina čigonais, tačiau tuos pačius veikėjus pavadina romais, kai pasakoja apie tariamą jų integraciją į visuomenę (kam nors tuo metu sėkmingai įsisavinant ES paramos švietimo programoms skirtus pinigus). Lažinuosi, kad netolimoje ateityje ir žodis „žydas“ lietuvių kalboje bus priskirtas prie blogųjų ir vietoj jo bus primygtinai peršamas „semitas“, o gal „izraelitas“.
Rasių, tautų, skirtingų religijų išpažinėjų kiršinimo politika pasaulyje tiesiog klesti. Vakarai, suinteresuoti savo karine galia bei įtaka, jau nuo senų laikų veikia pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Dar viena, tačiau žymiai stambesnio masto schema – dirbtiniai šalių padalijimai XX amžiuje.
Kai po Antrojo pasaulinio karo Pakistanas buvo atskeltas nuo Indijos ir paskelbtas grynai islamiška valstybe, konfliktai tarp musulmonų ir hindų dar labiau paaštrėjo, skerdynės įsisiautėjo. Šiandien Pakistanas tapęs net labai svarbiu kovingai nusiteikusių fanatikų židiniu.
Jei atvirai, tai gerai ir pastariesiems, ir tiems, kas su jais kariauja bei planetoje vykdo demokratijos misiją per svetimą kraują, nes tokiomis sąlygomis galima realizuoti ginklus. Taigi, ginklų pramonė nemerdi. Tik viena smulkmena – kenčia paprasti civiliai. Pavyzdžių čia galima būtų pateikti dar daugiau. Bet grįžkime prie pagrindinės minties.
Jau supratote, kad problema – ne kalba ar atskiri žodžiai, o mums brukama cenzūra apgaulingais, net labai gundomais pavidalais. Iš pirmo įspūdžio tai – pagarbą ir toleranciją tarp skirtingų žmonių grupių turinčios skatinti inovacijos. Iš tikrųjų jos sukelia visiškai priešingas pasekmes.
Todėl turime nepasiduoti užprogramuojami nesantaikos kurstymui. Jei būsime tušti kaip kibirai, į kuriuos galima bus pilti visas pamazgas, skirtas kitiems apdrabstyti, tai ilgainiui nė nepastebėsime, kaip patys tapsime tų kruvinų karų dalimi. Bet ši prognozė – tik įžanga temos apie iš komos Lietuvoje prisikeliančią cenzūrą.
